Naujausios
Laimė gyventi ir mylėti
Jurga Šopienė nuo vaikystės serga cukriniu diabetu. Būdama 35-erių ji sulaukė dviejų likimo dovanų — donoro inksto ir tuoktuvių su mylimuoju. „Nesuprantu besiskundžiančių žmonių, aš džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka“,— sako Jurga.
Irena BUDRIENĖ
10 metų klube
Šiaulių krašto sergančiųjų cukriniu diabetu klubo „Lemtis“ nariai apie Jurgą atsiliepia šiltai. Žmonės džiaugiasi jos optimizmu, pasiaukojamu darbu klube ir noru padėti kitiems.
„Klube esu aktyvi jau dešimt metų“,— apie savo visuomeninę veiklą sako Jurga. Čia pat patikslindama, kad lankytis šioje sergančiuosius cukriniu diabetu vienijančioje organizacijoje pradėjo nuo pat jos įkūrimo — 1991 metų. Tik tada į klubą eidavo kartu su mama, kuri čia susirado bendraminčių ir draugų, nes slaugė dar ankstyvoje vaikystėje klastinga liga susirgusią Jurgą.
„O dabar tęsiu mamos darbą“,— šypsosi Jurga.
Bene svarbiausia, pašnekovės nuomone, sergančiajam jaustis reikalingam — šio tikslo pasiekiama bendraujant, šviečiant ir mokant ir ligos pažeistus, ir sveikus žmones, organizuojant įvairias akcijas.
„Einame į mokyklas, į darbo kolektyvus, atliekame profilaktinius gliukozės kiekio kraujyje nustatymo tyrimus. Nustatę padidintą cukraus kiekį kraujyje, rekomenduojame žmonėms kreiptis pas specialistus ar atlikti pakartotinius tyrimus“,— sakė Jurga.
Neišgalėjo mokėti už mokslą
Visuomenine savanoriška veikla besidžiaugianti moteris gailisi tik dėl vieno — kad neįgijo išsilavinimo. Sunkiai sergančiai, dializės procedūrų varginamai Jurgai per sunku buvo vienu metu ir mokytis, ir dirbti.
Be to, už socialinio darbo studijas Šiaulių kolegijoje teko mokėti, o to sveikatos problemų turinti Jurga, neišgalėjo.
Dėl neįgaliam žmogui nepakeliamo krūvio teko palikti ir slaugytojo padėjėjos darbo vietą Šiaulių ligoninėje.
Tačiau Jurga neatsisako svajonės baigti studijas ir įgyti taip trokštamą socialinio darbuotojo išsilavinimą. Bendravimo įgūdžių su žmonėmis turinčiai moteriai toks darbas būtų prie širdies — Jurga sugeba išklausyti ir padėti kitam.
Donoro inkstui reikėjo apsiprasti
Praėjo lygiai ketver metai, kai Jurga gyvena su transplantuotu donoro inkstu. Po operacijos gyvenimas nušvito naujomis spalvomis — moteriai nebetenka kęsti varginančių dializės procedūrų.
Donoro inksto Jurga sulaukė 2007 metų spalį, o keliais mėnesiais anksčiau — birželį — likimas jai skyrė dar vieną dovaną — pasipiršo mylimasis, ir jie susituokė.
Ligoninėje kartu su Jurga dializės procedūrų laukiantys pacientai tada stebėjosi. Esą sužinoję diagnozę ir tai, kad jų antroji pusė negali išgyventi be dializės, sutuoktiniai dažnai nusigręžia, nori skirtis, o čia — priešingas atvejis.
Po transplantacijos donoro inkstas Jurgos kūne iš karto nepradėjo veikti, moteris ir toliau buvo dializuojama.
„Tada pati guodžiau mane operavusį chirurgą: veiks, gydytojau, pamatysit, čia gi vyro inkstas — o pateko pas moteriškę, leiskime jam apsiprasti. Gal jam panų reikia, gal futbolo, gal taurelę ko stipresnio“,— prisiminė Jurga.
Ir iš tikrųjų, po trijų savaičių inkstas pradėjo veikti.
Išgyvena pilnatvę
Jurgos vyras sakė, kad jo sutuoktinei užuojautos nereikia. Moteris yra aktyvi, jaučiasi gerai.
Jurga kitaip supranta gyvenimą — ji džiaugiasi kiekviena akimirka, o jos patiriami įspūdžiai, rodos, ryškesni nei sveikųjų.
Laisvalaikį pora leidžia aktyviai: važinėja dviračiais, plaukia baidarėmis. „Šią vasarą įveikėme Ūlą — buvo nuostabu“,— įspūdžiais dalijosi Jurga.
Su draugais, kurie sveiki žmonės, Jurga nemėgsta kalbėti apie savo ligą. „Man neįdomu kalbėti apie ligas. Apskritai, aš nesuprantu nuolat besiskundžiančių žmonių“,— sakė moteris.
Šiuolaikinė medicina suteikia viltį
Dirbdama savanorišką darbą Šiaulių krašto sergančiųjų cukriniu diabetu klube „Lemtis“ Jurga nuolat susiduria su tais, kurie labai nusimena sužinoję savo diagnozę.
Ypač jautriai reaguoja susirgusių vaikų tėvai.
„Naujienos apie ligą priblokštus žmones guodžiu, kad sirgti šiais laikais, kai medicina yra tiek pažengusi, ne taip baisu, kaip sovietmečiu. Tada sergantysis diabetu būdavo pasmerktas“, — sako Jurga. Ir primena, kad prieš trisdešimt metų net vienkartinių švirkštų neturėjome. Kiekvieną dieną virinamų švirkštų adatos buvo storos. “Įsivaizduokite, kaip vaikams skaudėdavo, kai nuolat tekdavo leisti insuliną, — apie vaikystėje patirtus išgyvenimus pasakojo Jurga. — Palatoje kabėdavo informacinis lapelis medicinos seserims, raginantis nedurti vis į tą pačią vietą — dvi dienas į rankas, dvi — į kojas, į pilvą, po mentimi ir taip toliau“.
Dabar adatos — plonytės, o pats insulinas daug kokybiškesnis. Yra pompos, kurios visą parą organizmą aprūpina insulinu.
Jurga parodė rašiklį primenatį švirkštą, su mažyte ir plona adėtele.
„Galiu bet kur ir bet kada susišvirkšti insuliną ir niekas nė nepastebės“,— šypsojosi moteris.
DIALIZĖ: Diabetas — klastinga liga, dažnai pažeidžianti ja sergančiųjų inkstus. Ligoniai nebegali išsiversti be dializės. Jurgai Šopienei šio procedūros nebereikia, nes ji gavo donoro inkstą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.