Naujausios
ANT METŲ SLENKSČIO
Net ir lašelyje yra laimė
Jūra Nijolė Viktorija DAULENSKIENĖ, Šiaulių miesto garbės pilietė, gydytoja, pedagogė, šviesuolė:
— Metai verčiasi, bėga nesustodami. Vaikystėje rašydavome vieni kitiems linkėjimus — draugai, mokytojai, tėvai. Kai buvau trečiajame pradžios mokyklos skyriuje, man tėvelis parašė taip: „Turėk mažiau užgaidų, būsi laimingesnė“.
Tiek kartų per gyvenimą patikrinau tuos žodžius.
Dar viena mintis mane lydėjo visą gyvenimą: „Jeigu nori būt laiminga, laimę nešk kitiems, nes ji tuomet stebuklingai grįžta mums patiems“.
Buvau laiminga, kad turėjau daug progų kam nors ką nors duoti, padėti. Iš mano buities matosi, kad man niekada nereikėjo dalykų, dėl kurių žmonės žūsta, pyksta: nemeilės, susvetimėjimo, godumo.
Koks gražus žmogaus gyvenimas, jeigu jame nėra noro be perstojo kaupti į kapšą.
Pusvalandį pasikalbėjau su senu savo bičiuliu ir abu džiaugiamės: „Kokia graži diena ir nieko daugiau nereikia — iš širdies pasikalbėti žmogui su žmogumi, turėti bendramintį“.
Aplankiau žinomą gydytoją palaikomojo gydymo palatoje. Ji — ant slenksčio į nebūtį. Aš ją pagirdžiau vandeniu. Vos keliais lašiukais. Ji, jau nebekalbėjusi, ištarė: „Ačiū, Jūra“. Ir ramiai užmigo. O juk buvo tik keli lašiukai vandens!.. Net ir lašiuke vandens yra laimė.
...
Kokia laimė, kai net ir pilkoje kasdienybėje gali rasti šviesą. Mane net mėnulis pradžiugina. Eina slėpynių su manimi už debesų. Anądien vėjas plėšė stogus, laužė šakas. Myliu vėją. Atsidariau langą ir jaučiu jo jėgą, ūžimą, šniokštimą — džiaugsmas. Gimiau ant Šešupės kranto vėjų pagairėje. Mieste vėjai ne tokie.
Užvakar susitikau su parkinsono liga sergančiais žmonėmis. Sunki liga. Ir toj ligoj reikia matyti kažką teigiamo. Mokiau juos į ligą atlaidžiai žiūrėti, kartais ir pasijuokti iš jos — taip lengviau su ja gyventi. Parkinsono liga sergantiems žmonėms virpa rankos. Sakiau, paimkit lėkštutę su į ją įdėtu šaukšteliu, kol pernešit per kambarį iki stalo, kokią muziką išgirsit!.. Džiaukimės, žmonės, kol gyvename.
...
Anądien prie manęs priėjo moteris. Ji priminė man, kad jos sūnų kadaise norėjo nukreipti į pagalbinę mokyklą. Aš pamačiau, kad tas vaikas visiškai normalus, tik reikia su juo išmokti kalbėti, dirbti. Jis prieš mėnesį Vilniaus universitete apsigynė doktoratą. Ar gali būti didesnė gyvenimo dovana? Aš kaip ant sparnų ėjau gatve. Amo netekusi net nepaklausiau jo pavardės... Taip ir eina metai.
Šiemet skaudėjo koja. Kitąmet, žinau aiškiai, ji skaudės dar labiau. O aš juokiuosi — ieškau, gal kas turi atliekamą koją. Gal aš kitąmet dar blogiau matysiu akimis, bet širdimi daugiau matysiu?..
Norėčiau visiems palinkėti ramybės ir išminties šitame beprotiškame pasaulyje.
