Naujausios
ANT METŲ SLENKSČIO
Kūčių vakaras galėtų būti kas mėnesį
Gytis Bernardas PADEGIMAS, teatro režisierius, šį savaitgalį Šiaulių dramos teatre pristatantis 101-ąjį savo spektaklį — premjerą pagal Tenesio Viljamo pjesę „Iguanos naktis“:
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
— Labai įdomiai šį laiką, baigiantis metams, vadina rytiečiai — metų vakaru. Pati gamta truputį prisnūsta, dienos — pačios trumpiausios. Lyg poilsis, sustojimas po viso metų bėgimo.
Ir žmogui reikėtų pagalvoti, ko jis norėjo per metus. Kas pasisekė? Kas nepasisekė? Kodėl?
Reikėtų pabandyti įvertinti savo veiksmus ir pasiruošti laikui, kai vėl iškris sniegas, kai atšvęsim šventes, ir pradėsime naują ciklą.
Permąstyti derėtų net visuomenei, ne tik atskiram žmogui. Euro krizė, bankų krizė... Kas ne taip?
Bet jau tokie esame: nepasimokome iš klaidų. Nei iš savų, nei svetimų. Jas, deja, vis kartojame.
Labai liūdna, kad natūralų laiką, kurį gamta dienų trumpumu, vakarų ilgumu leidžia būti namuose su artimaisiais, vis labiau atima besaikis kalėdinis vartojimas.
Televizijos reklamos sėja nerimą: ką dovanosiu, ką nupirksiu?! Ir jau pats jaučiu, kad pradedu jaudintis! Ką čia nupirkus, kad ko nepamiršus...
Prekybininkai metų gale atima ramybę, galimybę apmąstyti metus ir priimti esminius kitų metų sprendimus.
Pagalvokime apie savo santykius. Gal žmonėms, kur jie bebūtų, toli ar šalia, per mažai skiriame dėmesio? Gal nesupratome jų esminių problemų? Gal jie nesiryžo, nedrįso mums kažko išsakyti? Gal mes patys galime pajausti ir paklausti?
Dabar ypač reikia artimo žmogaus, draugo, nes tamsa pasidaro slegianti, nepakeliama. O jei dar susikaupė problemų, ima atrodyti, kad išeities nebėra, netgi žengiamas neapgalvotas, neatšaukiamas žingsnis.
Žmogus, veikiamas tamsos, nebetiki, kad vėl bus vasara, kad gyvenimas visada siūlo gelbėjimo ratą. Tik reikia ištiesti ranką jo siekti arba ieškoti žmonių, kurie padėtų pasiekti, jei pats negali.
Geriausia kalėdinė dovana būtų parodyti dėmesį ne daiktu, o bendravimu, pasimatymu.
Dažnai tėvai vaikams dėmesio stoką, buvimą kartu kompensuoja sakydami: „Aš jums kažką nupirksiu.“
Sąskaita visada ateina, anksčiau ar vėliau. Bet jau visai kitokia. Tada tėvai stebisi: kodėl vaikai nesikalba, kodėl jie svetimi, kodėl, tik baigę mokyklą, išlekia į airijas, į anglijas?
Atsakymas aiškus: ryšio neatsirado. Daiktai lieka daiktais, o kalbėjimasis, pasivaikščiojimas, pasitarimas sujungia. Kaip ir pusryčiai kartu, prieš išlekiant kiekvienam į savo orbitą.
Kūčių vakaras galėtų būti kiekvieno mėnesio gale kaip kontrolinis testas — sugebėjimo bendrauti. Ypač dabar, kai šeimos nepaprastai išblaškytos emigracijos.
