Lizingo kartos rūpesčiai

Lizingo kartos rūpesčiai

Rytas STASELIS

Nutaisiusi nelaimingą miną jauna moteris prieš televizijos kameras vaikštinėja prie modernaus, regis, iš ekologiškų rąstų suręsto dviejų aukštų namo. Jei neklystu — veiksmas vyksta kažkokio vandens telkinio pakrantėje.

Nesėkmingai klibina laukujų durų rankeną, tarsi norėtų patekti jo vidun. Pasakoja apie pragaru tapusį gyvenimą, neišgalint sumokėti paskolos už būstą. Namai — pragarai, be namų negerai... Ypač darganotą lietuviško lapkričio dieną.

Viešųjų ryšių kontoros šią savaitę pristatė naują savo herojų — britų salose asmeninį bankrotą apiforminusį lietuvį. Dėl plaukuotos viešųjų ryšių rankelės veik neabejoju: lengviau išvardinti tą žiniasklaidą, kuri trečiadienį-ketvirtadienį nepaišė graudaus vaizdelio, kuriame dalyvavo liūdnosios išvaizdos dama — Milda Špakauskaitė. Kažkada buvusi „Olialia pupytė“, dabar viešuoju personažu tapusi dėl to, kad Anglijos teismuose sugebėjo įteisinti savo nemokumą ir taip sugebėjo “nurašyti“ “Swedbank“ skyriuje paimtą 120 tūkst. EUR paskolą.

Siužetų apie tai neabejotinai bus komercinių TV „tiriamosios žurnalistikos“ laidose, kurių vedėjai dramatiškais balsais atskleis eilinę vaikščiojančią Lietuvos tragediją.

Nesėkmingas užšautų durų klibinimas–senas viešųjų ryšių triukas: jis skirtas TV spoksotojui sukelti užuojautą „į savo namus negalinčiai patekti nelaimingai dviejų vaikų mamai“.

Kenčiantis nuo darganos personažas — neabejotina auka. O tas „kažkas“, negailestingai užtvėręs kelią patekti į namų šilumą — anoniminis, tačiau neabejotinas piktadarys. Galbūt bankas, galbūt vėl eilinis “individualistas kubilius“, o labiausiai — Lietuva. Nes, pasak spaudos konferenciją iniciavusios klaipėdiškės advokatų kontoros “Žlioba&Žlioba“ teisininkų, iki šiol nesugebėjo priimti fizinių asmenų bankroto įstatymo. Todėl nelaimingi lietuviai šios procedūros galimybių priversti ieškoti britų salose beigi Latvijoje.

Po tokio instinktus dirginančio bei aiškiai paprastus problemos sprendimo būdus siūlančio emocinio smūgio sunku mėginti apsvarstyti problemą iš esmės. Ne eilinį kartą moralizuoti, kokio lygio Babelio bokštą reikia pasiekti žmogelio protui, kad šis vadovaujamas „interjero dizaino salonui“, apie kurį iš esmės niekas nežino, turintis dalį to salono akcijų bei laisvalaikiu aukštuomenės vakarėliuose “maskatuojantis papais“, ryžtųsi imti iš banko paskolą, kurios įmoka per mėnesį siekia 550 EUR (tai beveik Lietuvos darbo užmokesčio vidurkis).

Nėra didelio reikalo ta proga aptarti bankų kompetenciją, ką „Lietuvos ryto“ televizijoje mėgino daryti ekonomistė Aušra Maldeikienė, iš esmės teisingai priminusi, kad rizikos neįvertinantys bankai privalo prisiimti dalį atsakomybės už savo klientų nemokumą.

Ponios Špakauskaitės istorijoje paskolą jai suteikęs bankas neturi jokių pretenzijų, nes šalies įstatymų leidžiama tvarka visus kliento nemokumo rūpesčius nudrenavo į UAB „Būsto paskolų draudimas“ (BPD).

BPD ir yra galimas problemos simbolis. Šiuo konkrečiu atveju tai gali būti ir tasai konkretus „piktadarys“, kuris neįleidžia p. Špakauskaitės į jos namus, nors ji, kaip teigiama, “tebeturi savo namų raktą“.

UAB o interneto svetainėje rašoma: „1998 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama iš dalies išspręsti būsto finansavimo problemą bei išjudinti nekilnojamojo turto rinką, priėmė sprendimą įsteigti bendrovę, kurios įkūrimas suteiktų galimybę efektyviai spręsti gyventojų apsirūpinimo būstu problemą Lietuvoje–padaryti būstą prieinamą kiekvienam turinčiam reguliarias pajamas, bet negalinčiam sukaupti ar neturinčiam pradinio įnašo, šalies gyventojui.“

Tie, kas bent šiek tiek domėjosi 2006-2008-ųjų metų finansų krizės ištakomis, nesunkiai „suves galus“: tai tokia lietuviška kontora, kažkuo panaši į amerikoniškas “Freddie Mac“ ir “Fannie Mae“ — JAV vyriausybės įsteigtas ir mokesčių mokėtojų pinigais remiamos hipotekos įstaigas, kurios turėjo padėti neturtingiems amerikiečiams įgyvendinti svajonę turėti nuosavą būstą. Jų veikla baigėsi 2008-aisiais griūtimi.

Kai kurie liberalūs ekonomistai (pvz. Prof. Leszekas Balcerowiczius) aiškina, kad kaip tik tokie mėginimai įtakoti „teisingumą“ rinkoje, o ne “bankų godumas“ sukėlė problemas finansų rinkose.

Lietuviškos problemos kodas kelia konkretesnį klausimą. Taigi p. Špakauskaitė pasiėmė milžinišką paskolą iš banko. Netrukus ji nebeišgalėjo jos išmokėti, kaip ir kiti dešimtys ar net šimtai tūkstančių „lizingo kartos“ atstovų. Gavęs UAB “Būsto paskolų draudimas“ garantuotą p. Špakauskaitės paskolos draudimą, bankas nusiplovė rankas. O paskolos gavėja už Lietuvos ribų teisiškai “apformino“ savo nemokumą.

120 tūkst. EUR suma palaimingai iškeliavo į dangų? Ne, ji tapo papildoma našta Lietuvos mokesčių mokėtojams, nes BPD naudojasi jų mokamais mokesčiais.

Tai nei blogai, nei gerai. Tai problema, kuri reikalauja aiškaus ir sąžiningo atsakymo, neapsimetinėjant, kad jos nėra ir nekuriant graudžių istorijų apie „piktadarių užšautas namų duris“.

Žlugus Latvijos „Parex“ bankui Latvijos vyriausybė pripažino, kad jo negelbėdama būtų pasmerkusi ištisą savo jaunų žmonių kartą skurdui ir socialinei nebūčiai (tai tikrai nebuvo joks altruizmas brolių lietuvių atžvilgiu, kaip teigiama “Snoro“ ir “Latvijas Krajbanka“ problemų proga).

Lietuva taip pat turi savo „lizingo kartą“ ir turės spręsti jos mokumo problemą. Nes daugeliu atveju ji visvien sugrįš į mokesčių mokėtojų kišenę.