Naujausios
Skulptoriai kuria duetu
Šiaulių miesto kultūros darbuotojų susibūrime „Saulės“ koncertų salėje tradicinėmis premijomis šiandien apdovanojami miesto menininkai. Tarp jų — skulptorių bei pedagogų pora Birutė ir Kazys Kasperavičiai, Šiauliams ir kitiems miestams bei miesteliams atidavę 45 kūrybos ir veiklos metus, išugdę didelį būrį menininkų.
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
Dabar jau septyniasdešimtmetį atšventę Birutė ir Kazys Kasperavičiai studijavo tuometiniame Dailės institute Vilniuje skulptūrą.
Rokiškėnė Birutė studijavo pas tokius įžymius skulptorius kaip J. Kėdainis, K. Bogdanas, šimtaprocentinis šiaulietis Kazys — pas J. Mikėną, B. Vyšniauską, G. Jakubonį.
Studijoms baigiantis sukūrė šeimą. Pirmoji paskyrimą į Šiaulius gavo Birutė, nes studijas baigė metais anksčiau už vyrą. Po metų į Šiaulius atvažiavo ir Kazys. Abu buvo įdarbinti besikuriančioje Dailės mokykloje, kurioje ir prabėgo visi dešimtmečiai. Tiesa, 10 metų Kazys dirbo tuometiniame Pedagoginiame institute, bet vėliau grįžo į Dailės mokyklą, kurioje darbuojasi iki šiol.
Daugelis šiauliečių yra įsidėmėję ir pamėgę šių menininkų skulptūras: Birutės „Trys nykštukai“, „Pelikanai“, goreljefą „Medicina“ ant Chirurginio korpuso sienos.
K. Kasperavičius — skulptūrų „Trys paukščiai“ prie „Šiaulių viešbučio, fontaną “Rūdė„ bulvare, “Chimeros„ prie banko ir daugelio kitų autorius.
Jų darbų yra Kėdainiuose, Pakruojyje, Palangoje, Rozalime (Pakruojo rajonas), keliose Šiaulių rajono gyvenvietėse. Dailininkai yra nemažai sukūrę memorialinių lentų, antkapinių paminklų, nedidelių skulptūrėlių, kurių pilni namai ir dirbtuvė.
Anuometinė valdžia raukydavosi, kai skulptoriai pagal užsakymus kapinėms sukurdavo rūpintojėlių, bet nedrįsdavo jų nugriauti.
Kazys yra skulptūrėlės „Mikelis“, skiriamos geriausiam metų kraštotyrininkui, autorius. Jau išdrožė 19 „Mikelių“. Birutė prisipažino, jog dabar skulptūra užsiima mažiau, nes tai nėra lengvas darbas moteriai. „Sakiau nebekursiu, bet pasilgstu. Dabar daug siuvu“, — sako Birutė.
„O aš dabar irgi nekuriu — statau laivą ir Stačiūnuose žvejosiu“, — sako Kazys. Studijoje ant bilijardo stalo gulėjo beveik baigta plokščiadugnė valtis.
Su menininkais kalbėjomės jaukiai prikurentoje Kazio tėvų palikto namo Rėžių gatvėje svetainėje ir gana vėsioje studijoje.
„Toks paskyrimas“
— Kokia buvo jūsų reakcija atsidūrus Šiauliuose?
Birutė: „O kas beliko — juk paskyrimas. Pradžioje Šiauliai atrodė nejaukūs, pilki, bet pripratau. Dabar tai man vienas man iš geriausių miestų. Nebuvo minčių grįžti į Vilnių. Sostinės pavyzdžiu čia įkūriau moterų dailininkių draugiją. Ir vilnietės čia rengė parodas. Šiauliuose surengta ir respublikinė moterų dailininkių paroda. Bet po trejų metų draugija iširo“.
— Kaip vertinate dabartinę dailės situaciją?
Kazys: „Dabar tokia maišalynė, kad ir velnias ragus nusilaužtų — daugybė parodų, daug galerijų. Kažin, ar tame Vilniuje lengviau, kai ten tiek menininkų, vienas kitam per galvas lipančių. Juk dailininkus dabar “gamina„ Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Klaipėda ir net Telšiai“.
Meno prižiūrėtojai
— Ar yra tekę gauti pylos nuo anuometinės valdžios ar meno tarybos?
Kazys: „Pasitaikė. Buvo kilę nemažų ginčų dėl “Trijų paukščių„, kuriuos kūriau pusantrų metų, skulptūros. Šiaulių meno taryba nenorėjo leisti jos statyti. Leido Vilniaus meno taryba. Apskritai, viską tekdavo derinti, nors tose meno tarybose sėdėjo nekvaili žmonės. Važiuojant į tarybą sostinėje, tekdavo ruoštis kaip kokiam egzaminui, turėti svarių argumentų. Bet būdavo ir naudos — neblogų patarimų ir pastabų“.
Birutė: „O aš išgirdau nemažai priekaištų dėl “Berniuko fotelyje„ kuris ilgus metus “sėdėjo„ Kaštonų alėjoje. Mat, kai kam vaikas pasirodė per liesas — tokie tarybiniai vaikai nebūna. Tačiau pastatyti leido. Irgi Vilnius. Deja, figūrėlės seniai nebėra — ją kažkas pavogė“.
Kazys: „Kaštonų alėja buvo siaubama ne kartą. Dingo mano skulptūra “Raitelis„.
— Skulptūrų Šiauliuose sumažėjo, ar jų ne per mažai tokiam miestui?
Kazys: „Atsirado gal trys naujos skulptūros: “Aušra„, “kankinta„ keliolika metų, P. Višinskio ir mūsų skulptūra prie Moters ir vaiko klinikos. Skulptūrų niekada nebus per daug. Užsienio šalyse jų — vos ne ant kiekvieno kampo“.
Birutė: „Valdžia tokiems dalykams neturi pinigų. Verslininkams ne tas rūpi. O, mes, dailininkai nelendame į akis. Bet visokios skardinės skulptūros dygsta kaip grybai po lietaus“.
Prakartėlė Olandijoje
— Kultūros skyriuje sužinojome, jog buvote gavę Savivaldybės reprezentacinį užsakymą — sukurti Prakartėlę, kaip draugystės simbolį — Olandijos Eteno Lero miestui. Papasakokite apie šį darbą.
Birutė: „Tai stambiausias mūsų bendras darbas. Reikėjo sukurti septynias natūralaus dydžio žmonių figūras, jautį, asilą. Reikėjo ir kupranugario, bet kad jis per didelis“.
Kazys: „Dirbome trejus metus. Visos skulptūros — iš klijuoto tuščiavidurio medžio — juodalksnio. Klijuotas medis neskilinėja, ir kūriniai gerai laikosi.
Viskas buvo daroma tradiciniu stiliumi, ir olandai liko patenkinti. Kompoziciją išsivežė patys. Dabar prieš kiekvienas Kalėdas Prakartėlė demonstruojama mieste, o kitu metų laiku yra saugykloje„.
Birutė: „Be šios kompozicijos Olandijoje, mūsų darbų yra Maskvos, Sankt Peterburgo, Lietuvos muziejuose“.
Mokiniai
— Daugiau kaip keturi dešimtmečiai prabėgo Šiaulių dailės mokykloje. Į gyvenimą ir kūrybos kelią išleidote daugybę mokinių. Kokie šiandieniniai mokiniai?
Kazys: „Galėtume išvardinti nemažą būrį jau žinomų dailininkų, tarp kurių ir dabartinės Dailės mokyklos direktorė Irena Šliuželienė. Bet kitų nevardinsiu, nes galiu ko nepaminėti ir įžeisti.
Dabar dailės mokosi per 500 vaikų ir jų daugėja. Tai daug, bet ateityje mokinių skaičius bus mažinamas, daug ką ruošiamasi apkarpyti. Nors vaikų daug, ateina vis daugiau nemotyvuotų, nors tėvai už mokslą turi mokėti. Pasitaiko, kad vaikas ir meta užsiėmimus„.
Birutė: „Vaikai vis tiek šiek tiek lavinasi, nors kiti ir nėra labai stropūs ar gabūs, ateina tik laiko praleisti. Svarbu, kad vaikas nesibasto gatvėmis. Kiekvienoje klasėje yra tikrai labai gabių mokinių."
ĮVERTINIMAS: Skulptorių Birutės ir Kasperavičių pora, papuošusi ne tik Šiaulius, bet ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, pelnė 5000 litų Savivaldybės premiją už ilgametę kūrybinę ir pedagoginę veiklą.
STUDIJA: Studijoje ant lentynų gal šimtai dar nebaigtų skulptūrėlių iš įvairių medžių rūšių. Jos baigiamos, kai vienam ar kitam pradėtam darbui baigti ateina įkvėpimas.
NYKŠTUKAI: „Trys nykštukai“ prie Kaštonų alėjos matė, kaip užaugo kelios šiauliečių kartos.
PAUKŠČIAI: Prie viešbučio „Šiauliai“ fontane įsikūrę trys besimaudantys paukščiai pradžioje kai kuriems meno „ekspertams“ kėlė visokių įtarimų, ir už kūrinį teko pakovoti.
PORA: Kartais abu menininkai kokią nors kad ir nedidelę skulptūrinę kompoziciją kuria kartu.
AKCENTAS: Birutė ir Kazys Kasperavičiai prie Moters ir vaiko klinikos sukūrė skulptūrą „Aš noriu gyventi“.
Jono TAMULIO nuotr.
