Naujausios
Atsikratyti viršsvorio galima dviem būdais: skrandžio dydį mažinti žiedais arba mažiau valgyti. Taip sako Lygumų miestelio (Pakruojo raj.) gyventojas Vytautas Elijošius, pasirinkęs antrąjį būdą ir numetęs 60 kilogramų viršsvorio. Vyras neviltį puolusius storulius drąsina: „Viskas, žmogau, tavo valioje“.
Janina VANSAUSKIENĖ
Mėsą pakeitė daržovėmis
Veterinarijos specialistas 52 metų Vytautas Elijošius šiandien jaučiasi ir atrodo daug jaunesnis, nei buvo prieš šešeris metus.
Tuomet jis svėrė per 150 kilogramų, turėjo sveikatos problemų, sunku buvo vaikščioti, nebekalbant apie darbą, kurio kaimo sodyboje visais metų laikais apstu.
Šiandien Vytautas trykšta energija, džiaugiasi gyvenimu ir be abejo savo kovos su viršsvoriu pasiekimais. Jo svoris beveik penkeri metai yra šiek tiek per 90 kilogramų.
„Kai per pusmetį numečiau 60 kilogramų, kaime kalbėjo, kad už 5 tūkstančius litų pasidariau skrandžio operaciją — susimažinau žiedais. Niekas nenori patikėti, kad pats geriausias skrandžio mažinimo būdas — mažiau valgyti. Tada skrandis pats susitrauks“, — savo patyrimu dalijasi lygumietis.
Vyras sako, kad anksčiau kelis kartus per dieną valgydavęs gausiai ir sočiai, dažniausiai visus tris kartus būtinai mėsos, ėmęs mesti svorį jos atsisakė visiškai. Dėl to Elijošiai nebelaiko ir kiaulių. Užtat ant kasdienio jų stalo gausu pačių užsiaugintų daržovių, vaisių, naminių pyragų ir sūrių, kuriuos gamina Vytauto žmona Rita.
Apetitui nenuolaidžiavo
„Organizmą gali lenkti, bet negali sulaužyti. Todėl svorį pradėti mesti reikia nuo galvos, — linksmai patarimus dalija buvęs storulis ir paaiškina: — Reikia galvoti ką darai su savo organizmu ir stebėti, suprasti, kaip jis reaguoja“, — apie saiką prie stalo ir buvusį įprotį prisikirsti iki soties, sako V.Elijošius.
Niekada apetitu nesiskundęs vyras sugalvojo tokį noro valgyti tramdymo modelį: jo organizmas su geru apetitu yra jo mokinys, o jo protas, valia ir žinios — jis pats.
„Kartais abu pasišnekam, nes norą valgyti reikėjo išmokti suvaldyti“,— apie saviugdą ironiškai pasakoja didžiulės senos sodybos miestelio pakraštyje šeimininkas.
„Štai pusryčiams išgeriu puodelį arbatos su sausainiu ir iki pietų nieko neimu į burną. Norisi. Ką daryti? Bet juk pamatęs gražią mašiną irgi tokios nori, bet neimi, nes atsidursi kalėjime. Taip ir su skrandžiu: jei kartą nusileisi, kitą, žiūrėk svoris ims grįžti, o norų ir nebesutramdysi“, — pasakoja Vytautas, o jo žmona priduria: „Jis žemaitis — užsispyręs“.
Vytautas sako, kad nė viena dieta, o juolab kokie nors papildai svoriui mesti, jam neatrodo patikimi. Vyras tam turi savų argumentų, kuriuos grindžia veterinarijos žiniomis apie individo organizmo savybes.
„Valgau viską, išskyrus mėsą. Ir tiek, kiek manau mano organizmui pakanka.Valgau lėtai, neskubėdamas, nes maistas turi būti šventė. Žmogus turi pajausti skonį, juk ir duona su vandeniu labai skanu, kai ją valgai neskubėdamas ir nepersivalgai, — įsitikinęs V. Elijošius.
Penkeris metus mėsos nevalgantis vyras kartą ėmėsi eksperimento ir po kelerių metų pertraukos suvalgė gabalėlį mėsos.
„Praėjus gal pusvalandžiui, visą mane pradėjo krėsti, tarsi būčiau apsinuodijęs. O tai įvyko dėl to, kad organizmas, negaudamas mėsos, nebegamino fermentų jai virškinti“, — tokią išvadą daro veterinarijos specialistas.
Liga — kaip sugyventinė
Apie savo sveikatą ir ligą, paskatinusią susirūpinti viršsvoriu, sodietis pasakoja vaizdingais palyginimais.
„Kai numečiau svorio, manęs nebepažino ne tik seni bičiuliai, bet ir mano “sugyventinė„, — vyras nusijuokia ir priduria, — ta sugyventinė esanti cukraligė. Jei tik priaugčiau svorio, ji tuojau pat mane susirastų. Nesinorėtų vėl į jos rankas patekti“.
Tačiau už tokių Elijošiaus pokštų slepiasi labai rimti pavojai sveiktai, kurių ženklai dingo kartu su viršsvoriu.
Cukraus kiekis kraujyje tapo normalus, nors medikai tvirtina, kad diabetas yra neišgydoma liga. Liga gali paūmėti, kai vyro budrumas savo svoriui dings ir su ataugančiais kilogramais grįžti ir negalavimai.
„Dėl tos ligos ir negaliu sau leisti būti koks buvau. Todėl įsigijau svarstykles. Kad neužsimirščiau, dažnai pasitikrinu svorį. Jaučiu jį galintis reguliuoti, tačiau labiau mažinti, nebūtų išmintinga. Daugelį metų mano kaulai nešiojo didžiulę kūno masę, todėl gerokai ją mažindamas, mažinčiau ir jų atsparumą“, — įsitikinęs ponas Vytautas.
Diabetą įtarė anyta
Prieš šešeris metus, Vytautas neįtarė, kad be viršsvorio jis turi ir rimtą ligą. Pusantro šimto kilogramų svėręs vyras neretai apimtas keisto silpnumo imdavo dusti, prakaituoti.
„Kartą svečiavosi pas mus anyta. Ji serga debetu, todėl turėjo su savimi cukraus matavimo kraujyje aparatą. Matydama mano negalavimus, ji pasiūlė pasitikrinti cukraus kiekį kraujyje. Rezultatai buvo pribloškiantys, bet jais nepatikėjau. Nuvykau pas gydytoją ir dar kartą išsityriau kraują. Diagnozė pasitvirtino. Turėjo prasidėti intensyvus gydymas: dieta, insulinu. Bet pasirinkau kitą kelią ir nesuklydau“.
Viršsvoris — nuo jaunystės
V.Elijošius pasakoja, kad dėl netikėtai pradėjusio augti svorio, jo jaunystėje neėmė ir į kariuomenę, tyrimams buvo paguldytas ir į ligoninę, tačiau medikai taip tada ir nenustatė, kodėl aštuoniolikmetis, svėręs 82 kilogramus, po apendicito operacijos netikėtai per kelis mėnesius priaugo iki 124 kilogramų.
„Tuomet visi stebėjosi, kad mano svoris auga ne dienomis, bet valandomis. Tik gerokai vėliau supratau, kad dėl to galėjo būti kalta ir viengungio mityba — dažniausiai valgomas batonas ir konservai.
Didžiąją gyvenimo dalį lygumietis nesitikėjo kada nors atsikratyti viršsvorio. Vytautas, kad kad bent persiritus į antrąją amžiaus pusę pavyko pačiam nusimesti nereikalingų kilogramų naštą.
PRISIMINIMAS: Vytautui Elijošiui prieš šešeris metus buvę ankšti džinsai dabar yra tik prisiminas apie buvusį viršsvorį.
VALIA: Bemaž pusę svorio numetęs vyras kartais užsivelka prieš šešeris metus devėtą džemperį, kad pasidžiaugtų savo valios pastangomis ir atsikratytu viršsvoriu.
Autorės nuotr.