
Naujausios
Pirmoji kregždė
Praeitą šeštadienį R. Paskočimas išlydėjo savo dukrą ir auklėtinę Gintarę į Jungtines Amerikos Valstijas. Šiemet 19-ąjį gimtadienį švęsianti mergina gavo Ajovos Elsvorto (Ellsworth CC) koledžo stipendiją. Gintarė ne tik studijuos, bet ir atstovaus koledžo merginų softbolo komandai.
"Ji – pirmoji mergina, pirmoji kregždė iš Baltijos šalių, kuri žais Amerikoje. Galbūt tai ir kitoms mergaitėms leis drąsiau svajoti ir siekti svajonių, nes nieko nėra neįmanomo", – dukros pasiekimu džiaugiasi Romanas.
R. Paskočimas su žmona Vilgaile susilaukė trijų dukrų. Ir vyriausia Miglė (24 m.), ir vidurinėlė Gintarė, ir jauniausia Laisvūnė (12 m.) – visos žaidžia beisbolą ir softbolą. Vilgailė, buvusi rankininkė, tik retkarčiais šeimų turnyruose įsitraukia į šį dinamišką ir azartišką žaidimą.
Kuo beisbolas skiriasi nuo softbolo?
"Beisbolas žaidžiamas didesnėje aikštėje, softbolas – mažesnėje. Beisbolo kamuoliukas mažesnis ir greitesnis, softbolo – didesnis ir lėtesnis. Beisbole daugiau laisvės puolime, softbole daugiau veiksmo, trumpesnės pauzės. Beisbole gynėjas gali nesugauti kamuoliuko iš pirmo karto, o softbole tokių klaidų negali būti, nes beisbole iki bazės reikia bėgti 27 metrus, o softbole – tik 18 metrų, ir sugriebti išsprūdusį kamuoliuką gali būti per vėlu. Laikoma, kad softbolas yra moteriška beisbolo atmaina, bet iš tikrųjų taip nėra, nes jį žaidžia ir vyrai", – skirtumus vardija treneris.
Pradžia – nuo pirštinės
Romaną beisbolas sudomino seniai, patikdavo per televiziją stebėti amerikiečių beisbolo aukščiausiosios lygos atkrintamąsias rungtynes, ir visada kirbėdavo klausimas, kodėl šis žaidimas į stadionus sutraukia tūkstantines minias.
Iš žiūrovo žaidėju, vėliau ir treneriu, Romanas tapo daugiau kaip prieš 10 metų, kai Šiauliuose, sendaikčių turguje rado naudotą beisbolo pirštinę, už kurią pardavėjas prašė 15 litų. Suma pasirodė nedidelė ir radviliškietis ją įsigijo. Tik vėliau, gerai apžiūrėjęs pirkinį, pasidžiaugė, kad pataikė nusipirkti pirštinę tai rankai, kuriai reikia. Mat dešiniarankiai pirštinę, skirtą kamuoliukui gaudyti, maunasi ant kairės rankos.
Nuo tada pirštinė ir teniso kamuoliukas tapo nuolatiniais šeimos palydovais prie ežerų ir jūros. Iš pradžių tiesiog vieni kitiems mėtydavo kamuoliuką ir jį gaudydavo, vėliau į smagų žaidimą įtraukė ir savo draugus su vaikais.
"Turėjome dvi pirštines, žaisdavome su kokia nors paprasta lazda, teniso kamuoliuku ir savo išgalvotomis taisyklėmis. Būdavo nepaprastai smagu, net lietus nenutraukdavo rungtynių", – pasakoja Romanas.
Pradėjus daugiau žaisti, R. Paskočimas ėmė gilintis į beisbolo taisykles ir sako supratęs, kodėl šis žaidimas sutraukia tokias minias žiūrovų. Intriguoja ir metėjo bei mušėjo dvikova, ir žaidimas, kuris prasideda atmušus kamuoliuką.
"Tai – nepaprastai įdomus žaidimas. Aišku, mums gal ir nelengva suprasti jo taisykles, ne taip kaip amerikiečiams, kurie auga su šiuo žaidimu ir nuo pat mažens susipažįsta su visomis jo gudrybėmis. Jiems viskas aišku ir juos žavi tokie elementai, kurie mums, nesuprantantiems žaidimo, nieko nereiškia. Parodyk Lebroną Džeimsą, dedantį į krepšį, mums bus oho. O parodyk beisbolininką, kuris šoka ir griūdamas palei žemę sugauna kamuoliuką, skrendantį 100 kilometrų per valandą greičiu, sakys, kas čia tokio? Reikia pačiam pabandyti, kad suprastum", – sako Romanas.
Beisbole "magiškas" skaičius yra devyni. Tiek vienos komandos žaidėjų būna aikštėje, tiek yra žaidimo kėlinių. Beisbolo aikštė yra didesnė negu futbolo ir būtinai aptverta tinklu, kad kamuoliukas liktų aikštėje, be to, žaidžiama ne ant žolės, o ant grunto.
Pasak Romano, beisbolas ir softbolas yra nekontaktinis žaidimas, todėl mėgėjų komandoje gali žaisti ir vaikai, ir suaugusieji, ir vyrai, ir moterys.
Žiemą "vegetuoja", vasarą atsigriebia
2010 metais R. Paskočimas kartu su bendraminčiais įkūrė Radviliškio beisbolo ir softbolo klubą. Žaidžia mokyklų stadionuose, kurie šiam žaidimui visiškai nepritaikyti.
"Kai vyksta varžybos, patys treneriai tempiame ryšulius tinklų, strypus jiems pritvirtinti. Papildomas vargas, bet prisitaikome", – sako R. Paskočimas.
Sunkiausia būna žiemą. Vienintelė Radviliškio Gražinos pagrindinė mokykla įsileidžia į savo sporto salę, ir tai tik savaitgaliais.
"Kartais pagalvoju, jeigu atsirastų daug norinčių lankyti vaikų, būtų nepaprastai džiugu, bet neturėčiau kur treniruoti, ypač žiemą. Žiemą mes vegetuojam, pavasarį išeiname į aikštes atsilikdami nuo savo priešininkų, bet iki vasaros vidurio pasivejam, o paskui ir pralenkiam", – sako treneris.
Lietuvoje beisbolas žaidžiamas Vilniuje, Kaune, Utenoje ir Radviliškyje. Anksčiau dar žaidė Kauno rajono, Druskininkų, Kupiškio mėgėjai. Dabar nebe.
"Pirmus penkerius klubo gyvavimo metus neturėjome net teorinių galimybių pasipriešinti Vilnaus ar Kauno komandoms, kuriose senos beisbolo tradicijos, puikios treniruočių sąlygos, ilgametės darbo patirties turintys treneriai. Iš pradžių čempionatuose gaudavome kosminiais rezultatais – 0:20 ir daugiau, o normalios varžybos gali baigtis ir 2:1. Dabar situacija pasikeitė. Mūsų vaikai pirmą kartą laimėjo Lietuvos beisbolo žiemos čempionatą, gal ir vasaros laimės. Manau, kad vaikus traukia ateiti į stiprią komandą", – sako Romanas.
R. Paskočimas mano, kad per gyvavimo dešimtmetį klubas ne tiek išsiplėtė, kiek paaugo kokybiškai, pasikeitė treniruočių metodika, kuri jau duoda vaisių, vis dažniau radviliškiečiai tampa varžybų, turnyrų nugalėtojais, prizininkais.
Auklėtinių skaičiumi gausiausi buvo 2017-ieji, kuomet klubui atstovavo net keturios komandos: vaikų, jaunučių, jaunių ir suaugusiųjų. Pernai ir šiemet yra po dvi komandas.
"Provincijos problema yra tokia, kad jaunuoliai baigia gimnazijas ir išsilaksto po visą pasaulį. Mūsų nerodo per televiziją, neįsileidžia į centrinius stadionus, mes žaidžiame mokyklų stadionuose, populiarumas, aišku, nuo to irgi kenčia", – sako Romanas.
Radviliškio beisbolo klube yra žaidę ir keletas šiauliečių, bet ilgam neužsibuvo. Pasak trenerio, vaikams sudėtinga važinėti į kitą miestą, tėvai irgi ne visada turi galimybę vežioti vaikus į treniruotes.
Ar nebuvo minčių Šiauliuose suburti beisbolininkų grupę?
R. Paskočimas įsitikinęs, kad ne taip lengva būtų įsitvirtinti mieste, kur ir taip daug sporto šakų ir įvairių užsiėmimų, būtų dar sudėtingiau gauti stadioną, o žiemą – sporto salę.
Užtat R. Paskočimas važinėja į Mažeikius, kur susibūrė beisbolo entuziastai ir pasikvietė radviliškietį būti jų treneriu.
Kol kas Romanas yra vienintelis treneris Radviliškio klube, bet apie pagalbininką nuolat galvoja.
"Buvo vienas mano bendraamžis, bet gyvenimas taip susiklostė, ir jis išvyko į Švediją. Vienas vaikinas jau buvo numatęs stoti į Lietuvos sporto universitetą ir ateityje tapti beisbolo treneriu, bet neišlaikė lietuvių kalbos egzamino ir išvyko į Angliją. Turėjau dar vieną vaikiną, labai didelį pagalbininką, buvo ir vaikų mylimas, ir mokėjo dirbti, bet pateko į blogą kompaniją", – pasakoja Romanas.
Kūno kultūros mokytojus prikalbinti būti beisbolo treneriais, pasak R. Paskočimo, labai sunku.
"Esame labai dideli provincialai, nenorime nieko keisti, nenorime nieko naujo mokytis, mums gerai, kaip yra, todėl pas mus pradėti kažką naujo daryti yra labai sunku", – sako Romanas.
Lazda – ne ginklas
Pasak trenerio, neretai tėvai įsivaizduoja, kad beisbolas, softbolas – ne mergaitiški žaidimai, juolab kad ir beisbolo lazda daugeliui asocijuojasi su "gezų" šaltuoju ginklu. R. Paskočimas su tuo nesutinka.
"Manau, kad šis žaidimas labai tinka ir patinka mergaitėms. Tai – ir fizinis lavinimas, ir žaidimas komandoje, lavinantis mąstymą ir komandinę dvasią. O į beisbolo lazdą kaip į ginklą būna tik naujokų reakcija. Tiems, kurie žaidžia, tai – tik įrankis atmušti kamuoliuką. Ir atmušimo treniruotės vaikams nėra pačios mėgstamiausios, nes tai sunkus darbas, jiems daug įdomiau tiesiog mėtyti ir gaudyti kamuoliuką", – sako Romanas.
Kadangi beisbolas Lietuvoje nėra populiari sporto šaka, čia nėra pirkti ir profesionalių priemonių: beisbolo lazdų, kamuoliukų, pirštinių, šalmų, kelnių, batų. Juos radviliškiečiai perkasi nuvykę į Europos čempionatus ir turnyrus, dažniausiai iš čekų.
Europos čempionatuose varžosi rinktinės. Į Lietuvos rinktinę patenka ir radviliškiečių. Radviliškio klubo merginos dukart iškovojo aštuntąją vietą Europos U-19 čempionate, du vaikinai 2013 metais tapo Europos vicečempionais, 2016 metais radviliškietis laimėjo bronzos medalį Europos U-21 čempionate. Miglė ir Gintarė Paskočimaitės, atstovaudamos Lietuvai, pelnė sidabro medalius Čekijos čempionate.
R. Paskočimas norėtų kada nors tapti Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu, bet kol kas sunku "prasimušti" per vilniečius ir kauniečius.
"Jeigu rinktinės pagrindą sudaro radviliškiečiai, norėtųsi būti treneriu, nes kas geriau pažįsta tuos vaikus negu aš. Esu du kartus buvęs vyriausiuoju treneriu, bet tik dėl to, kad tuo pat metu vyko keli čempionatai ir daugiau nebuvo kam", – pasakoja R. Paskočimas.
Klubai varžosi įvairiuose Europoje vykstančiuose turnyruose, į kuriuos suvažiuoja stipriausios Europos komandos. Ypač stiprūs olandai, italai, čekai.
"Jeigu olandams pralaimi 4:6, jau gali vaikščioti išpūtęs krūtinę", – šypsosi Romanas.
Nuvykę į čempionatus ir turnyrus radviliškiečiai stengiasi kuo daugiau pamatyti ir papramogauti tame mieste, kuriame svečiuojasi. Būtinai pasimaudo, jeigu netoliese būna jūra ar ežeras. Aplanko atrakcionų, vandens parkų, zologijos sodų. Pasitaiko ir nuotykių.
"Vienas iš linksmesnių nutikimų, kai Vroclavo (Lenkija) zologijos sode 2015 metais pametėme tris vaikus: du kauniečius ir radviliškietį. Su vaikais buvom sutarę, kad jeigu kažkuris nuklys, lauktų sutartoje vietoje. Bevaikščiodami po sodą pastebėjome, kad dingo trys vaikai, per daug nesijaudinau, buvau įsitikinęs, kad lauks sutartoje vietoje.
Atėję žiūrim – vaikų nėra, o sodą jau uždarinėja. Ir sodo darbuotojai, ir mes gal pusantros valandos lakstom ieškodami, niekur nerandam. O ten dar toks įdomus liūtų narvas, aš jau apie jį galvoju, o kas, jeigu ten įlindo? Galiausiai viena mama sako, gal jie prie automobilio nuėjo. O mes buvom pasilikę jį tolokai, už labai judrios gatvės. Po kurio laiko skambina mama, taip ir yra, jie prie automobilio laukia", – nemažai įtampos sukėlusį, bet laimingai pasibaigusį nuotykį prisimena Romanas.
Paklaustas, kas labiausiai įkvepia judėti pirmyn ir nepasiduoti sunkumams, Romanas sako, kad pati didžiausia jo motyvacija – nuosavi vaikai. Ir klubą įkūrė, ir trenerio veiklos ėmėsi todėl, kad labai trūko bendravimo su dukromis. "Aš turėjau nedidelį verslą ir šeimos praktiškai nematydavau, grįždavau vėlai vakare. Vieną akimirką pajutau, kad taip neturėtų būti", – sako radviliškietis.
Parodyk Lebroną Džeimsą, dedantį į krepšį, mums bus oho. O parodyk beisbolininką, kuris šoka ir griūdamas palei žemę sugauna kamuoliuką, skrendantį 100 kilometrų per valandą greičiu, sakys, kas čia tokio?
