Išgyvensime iki pirmadienio

Išgyvensime iki pirmadienio

Rytas STASELIS

Politinę įtampą valdžioje esantys politikai įkaitino iki raudonumo. Galima buvo tikėtis daug ko, tačiau kad 2008-aisiais susiformavusi valdančioji koalicija ims griūti dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų buvimo savo užimamose pareigose, pranašauti galėjo nedaugelis. Juoba per trejus su puse metų buvo daug sunkesnių laikų.

Tačiau šįkart, rodos, viskas išties labai rimta, jeigu net politikai nesugeba nei susitarti, nei rasti kompromisų.

Didžiausia koalicijos partija pirmadienį žada paskelbti, ar liberalcentristus iš vyriausybės vys lauk. Liberalų Sąjūdis savo poziciją dėl tolesnio dalyvavimo žada diena anksčiau – sekmadienio vakarą.

Jeigu tai būtų vaikų darželio smėlio dėžė, niekas į tai net neatkreiptų dėmesio. Tačiau koalicija ėmė byrėti tuo metu, kada buvo planuota jos pavėluotai pradėtų darbų finišo tiesioji.

Viena vertus, energetikos sektoriaus reforma ir strateginiai projektai, kurie reikšmingai įtakos ne tik dabar gyvenančių, bet dar dviejų-trijų šios visuomenės kartų gyvenimą, jo principus bei stilių. Ko gero ir socialinės rūpybos sistemos reforma, kuri taip pat svarbi bent jau artimiausiam dešimtmečiui.

Todėl manęs neįtikina trumpas Prezidentės pareiškimas, kuriuo, man rodos, ji norėjo įtikinti visuomenę, kad ji regi tik priešrinkimines valdančiąją koaliciją sudarančių partijų intrigas ir nesveiką konkurenciją.

Prezidentė, manding, norėjo parodyti esanti virš šių politinių batalijų. Jeigu taip, tai toji intencija įtikino dar mažiau. Nes anksčiau viešojoje erdvėje ji nedviprasmiškai rėmė FNTT vadus atleidusį vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį. Kuriam nuo tos viešos paramos akivaizdžiai susisuko galva ir jis dabar sako, kad paskyrimą į postą gavo sostinės Simono Daukanto aikštėje, o ne premjero valia. Todėl kartoja nieku gyvu nesitrauksiąs iš pareigų nesitrauksiąs.

Švelniai tariant, p. Palaitis politiniame poste elgiasi it koks eilinis B kategorijos valdininkas. O Dalia Grybauskaitė tokią elgseną ne tik toleruoja, bet ir remia.

Sunku patikėti, kad premjeras Andrius Kubilius dėl dviejų FNTT karininkų lengva ranka nurašytų trejetą metų rengtus siekinius. Tačiau jis, turimomis žiniomis, atsisako išsamaus pokalbio su žiniasklaida ir į žurnalistų klausimus atsišaudo trumpais komentarais, kurie anaiptol neparyškina problemos esmės.

Pono Kubiliaus nuorodos į Seimo Antikorupcijos komisijos parengtas išvadas, deja, nėra tokie rimti argumentai, kad visi, kurie dar jų neskaitė, pultų juos studijuoti. Nusiviltų. Greičiau jau spėčiau, kad tarp jo ir Prezidentės iš tikrųjų perbėgo kažkokia juoda katė.

Seimo pirmininkė šioje situacijoje neišgali pasiūlyti nieko protingiau, išskyrus pirmalaikius rinkimus. Jos sunkiai slepiamą pasipiktinimą Prezidentės pozicija gal ir galima suprasti.

Tačiau viešai piktintis politikų veiksmais yra piliečių privilegija. Politikai geriau dirbtų savo darbą.

Paradoksalu: trejus metus kryptingai auginusi savo populiarumo reitingus Irena Degutienė sąmyšio metu sugeba išmesti į viešąją erdvę idėją, kurios, ji pati tai žino, nėra jokių galimybių įgyvendinti. Jau vien dėl to, kad nemaža seimūnų dalis iki kadencijos pabaigos valstybės skiriamomis lėšomis ketina padengti prieš trejus metus įsigytų automobilių išperkamąją nuomą, kad 2012-ųjų spalį juos už likutinę vertę įsigytų kuo pigiau.

Mano galva, pirmalaikius rinkimus Seimo pirmininkui derėtų siūlyti tik po konsultacijų su visomis parlamentinėmis partijomis priėjus išvados, kad kitos alternatyvos nėra. Todėl šį pasiūlymą suformulavusius savo patarėjus p. Degutienei siūlyčiau atleisti iš darbo.

Neatmetu tikimybės, kad p. Degutienė tikėjosi, kad pirmalaikių rinkimų idėja supurtys ambicijų karą koalicijoje žaidžiančius kolegas. Tačiau tada ji, pasinaudodama savo populiarumu visuomenėje, galėjo nebent paskelbti apie ketinimą atsistatydinti pati.

Užsikirtusia plokštele skamba ir liberalcentristų lyderių Algio Čapliko, Vytauto Bogušio ir vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio įžvalgos, esą „konservatoriai“ eskaluodami konfliktą įgyvendina sumanytą būdą paslėpti žlugusios energetikos politikos galus.

Tai greičiau insinuacijos, nei pagrindas rimtai analizei.

Viena vertus, pavartęs savo užrašus, neradau nė vieno aiškią paramą energetikos ministro Arvydo Sekmoko politiką remiančio liberalcentristų pareiškimo. Arba tyla, arba išlygos.

Pavyzdžiui: „Norėtume diskutuoti (su konservatoriais – R. S.) dėl reformos eigos ir būdų“ (A. Čaplikas, 2011 03 10), „Mes klausiame: kaip Lietuvos karas su „Gazprom“ atsilieps vartotojui? (A. Čaplikas, 2012 03 15) – reikšmingai niekuo nesiskiria nuo viešų opozicinių partijų (turint galvoje, kad valdančiojoje koalicijoje liberalcentristai turi galimybę aptarti šias problemas koalicijos posėdžiuose, į kuriuos opozicija neįleidžiama) pareiškimų.

Kita vertus, formaliai liberalcentristams atstovauja Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, kuris viena ranka laiko žlugusios daugiabučių renovacijos portfelį (kita ranka – Ūkio ministro).

Ir dar viena: kažkas iš mano kolegų pastebėjo, kad 13 Seimo laktų užimantys liberalcentristai vyriausybėje kontroliuoja keturis ministrų portfelius – taigi, jeigu dar kada nors pateks į Seimą ar į valdančiąją koaliciją, apie tokią proporciją galės tik pasvajoti.

Daugelis aukščiau paminėtų ir nepaminėtų, tačiau aktyviai šioje istorijoje dalyvaujančių politikų įrodė turintys politinius kiaušius.

Gerokai mažiau – atsakomybės. Ir jau suvis centų vertus gebėjimus suvienyti savo ambicijas visuomenės reikšmingoms reformoms.

Deja, peršasi tik tokia banali išvada.