Naujausios
Dailės terapija padeda pažinti pasaulį
Šiaulių sutrikusios klausos vaikų ugdymo centre pirmus metus lopšelinukams ir darželinukams nemokamai rengiami dailės terapijos užsiėmimai. Kuo jie skiriasi nuo darželiams įprastų dailės pamokėlių ir kokią naudą duoda mažyliams? Apie tai pasakoja dailės ir technologijų mokytoja, dailės terapijos specialistė Irena Poškienė.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Išbandomos įvairios priemonės
Gydymo įstaigose dailės terapija gali būti naudojama kaip pagalbinė priemonė įvairioms vaiko problemoms spręsti. Lopšelyje-darželyje jos tikslai – kiti.
„Terapija dažniausiai suprantama kaip gydymas, tačiau dailės terapija pedagogikos aspektu – vaiko sveikatinimas, galimybių jo asmenybei augti suteikimas“, – pagrindinį jos vedamų dailės terapijos užsiėmimų tikslą nusako I. Poškienė. Centre ji dirba su įvairaus amžiaus ir sveikais, ir sutrikusios klausos vaikais.
Dailės terapija patiems mažiausiems – visiškai kitokia nei vyresniems vaikams. Vyresnėliams duodama tema, kurią jie atspindi savo darbeliuose, vėliau šie būna aptariami.
Mažyliams užsiėmimai pirmiausia – galimybė susipažinti su įvairiomis meninės raiškos priemonėmis: plastilinu, flomasteriais, kreidelėmis (storomis, plonomis, minkštomis, kietomis), akvarele, guašu, spalvotu popieriumi, smėliu. Piešiama ant įvairaus formato, šiurkštumo, storio popieriaus, net ant šlapio ir glamžyto, plėvelės. „Kai kurie pirmą kartą laikė teptuką rankose, mėgino jį merkti į dažus“, – pasakoja specialistė, kurios jauniausiems „mokinukams“ tėra pusantrų– dveji metukai.
Minėtos priemonės tokio amžiaus vaikams ypač svarbios, norint vystyti jų smulkiąją motoriką. Mokslininkų įrodyta: kuo daugiau jutiminės patirties gauna vaikas, tuo greičiau lavėja jo kalba ir ji būna turtingesnė. „Ankstyvame amžiuje susipažinę su įvairiomis meninėmis priemonėmis, juos įvaldę vaikai ateityje galės laisviau ir kūrybiškiau išreikšti save“, – neabejoja I. Poškienė.
Nėra rėmų
Vaikai užsiėmimų metu dirba individualiai, poromis ir grupėmis po penkis–šešis. Darbas vyksta žaidimų forma. Pavyzdžiui, pasiūliusi vaikams piešti ant vieno lapo dviese skirtingomis spalvomis mokytoja jų specialiai to daryti neverčia, kviečia draugauti spalvomis, pavyzdžiui: „Gal viena spalva galėtų eiti į svečius pas kitą“. Arba mokytoja paragina: „Pažaiskime lietutį“ ir vaikai dėlioja taškiukus.
Užsiėmimų metu skamba muzika. Žiemą vaikai klausėsi įvairių to metų laiko garsų: sniego kasimo, jo girgždesio, einant žmogui, pūgos. „Žiūrėjome pro langą, įsitikinome, kad žiemą lauke vyrauja balta spalva, aptarėme girdėtus garsus. Vaikučiai mėgino pavaizduoti pūgą“, – pasakoja mokytoja.
Jei vaikas tą dieną apskritai nėra nusiteikęs kažką kurti, jis nėra verčiamas tai daryti. „Dailės pamokėlių darželiuose metu vaikai paprastai mokomi piešti kažką konkretaus, pavyzdžiui, grybą. Jiems aiškinama, nuo ko reikia pradėti, kaip šis turėtų galutinai atrodyti. Dailės terapija nesiekiama konkrečių, gražių darbelių, nenubrėžiama jokių rėmų. Leidžiama paimti dažų tirščiau, piešti rankomis. Tai – visiška vaiko saviraiška“, – skirtumus įvardino pašnekovė.
Darbeliai – vaiko veidrodis
– Kiek darbeliuose paties vaiko kūrybos, kiek padeda mokytoja? – klausiame Irenos.
– Darbeliai kuriami vaikų. Mano įsikišimas – minimalus. Pavyzdžiui, jei pastebiu, kad vaikas teptuku brauko pirmyn ir atgal toje pačioje vietoje, nubrėžiu liniją ar uždedu taškelį kitur, parodau jam, kad gali būti ir kitaip. Jei vaikas neturės pavyzdžio, jam nebus iš ko mokytis. Aš pasiūlau idėją, kaip ją realizuoti – vaiko sprendimas.
– Ar tėveliai namuose gali tapti savotiškais dailės terapeutais, vaikams pasiūlydami įvairesnių meninių priemonių?
– Žinoma. Labai svarbu, kad namuose būtų kuo įvairesnių priemonių ir vaikas turėtų galimybę rinktis. Vaikas pradeda piešti, sulaukęs maždaug 19 mėnesių. Jei jis neturės tuo metu po ranka popieriaus ir pieštuko, ims piršteliu braukti per dulkes, keverzos kažką ant aprasojusio stiklo.
– Ar reikėtų sunerimti, jei vaikas piešia tamsiomis spalvomis?
– Nebūtinai. Ypač mažas vaikas dažnai tamsesnes, mūsų akiai – niūresnes spalvas renkasi dėl to, kad jos jam – ryškesnės, o ne todėl, kad jis nori išreikšti savo blogas emocijas. Žinoma, jeigu vaikas daug piešia ir nuolat vien juoda spalva, tėveliai turėtų jį atidžiau stebėti. Tai gali būti užslėptų nemalonių vidinių išgyvenimų rezultatas.
– Ką dar apie vaiką gali pasakyti jo piešiniai?
– Daug ką pasako piešimo technika. Jei piešiniai – nerimastingi, juose daug štrichų, judesių – auginate nenuoramą. Nedrąsų vaiką pažinsite jau vien iš to, kaip jis renkasi priemones, spalvas: ilgiau svarsto, abejoja, ką pasirinkti, ant lapo paprastai nupiešia labai nedaug. Kūrybiškesnis, laisviau besijaučiantis, žingeidus, gerai nusiteikęs vaikas paprastai pripiešia visko, spalvingai ir daug. Dailės terapijos užsiėmimai gali padėti ankstyvame amžiuje įžvelgti ir vaiko talentą.
– Kaip padrąsinti nedrąsius ir nuraminti pernelyg energingus vaikus?
– Nedrąsius paraginsite patys pradėję piešti. Piešdami, galite po truputį klausinėti: pavyzdžiui, ar jūsų nupieštas kačiukas mažyliui šiandien neatrodo liūdnas. Palengva pereikite prie vaiko emocijų, pasiteiraukite, ar jis neliūdi.
Nenuoramas ramina pats piešimo procesas. Jiems tai – būdas išlieti emocijas. Pikčiurnoms galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, o vėliau pamėginti jį pašviesinti, pavyzdžiui, nupieštu saulės spindulėliu.
SMĖLIS: „Mažiems vaikams smėlis pirmiausia naudingas smulkiajai motorikai vystyti. Vėliau pereinama prie siužetinių žaidimų, naudojant smulkius personažus“, – aiškino dailės terapijos specialistė Irena Poškienė.
GRUPĖ: Girdėdami spalvų pavadinimus, matydami, kaip šios maišosi tarpusavyje, galėdami pajausti jų tirštumą vaikai mokosi. Dirbdami grupėje, mažieji mokosi vienas iš kito, semiasi patirties. Tai – dar vienas dailės terapijos tikslų.
REZULTATAS: Dailės terapijos metu vaikai įgauna drąsos reikšti save, savo pasaulio matymą. Nebūna nė vieno blogo darbo, visi – gražūs ir savotiškai įdomūs.
Irenos POŠKIENĖS nuotr.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.