Naujausios
Nevilties padiktuotos mintys
Donata Mitaitė
Humanitarinių mokslų daktarė
Už šoką, kurį patyriau pamačiusi naują Linkuvos senųjų kapinių vaizdą, didesnis galėtų būti tik tas, kuris mane ištiktų, jei, pasukusi keliuku savo gimtosios sodybos link, pamatyčiau, kad didžiulių medžių, daug dešimtmečių iš visų pusių apglobusių namus, nebėra, kad mūsų gryčia stovi nuoga vėjų pagairėje.
Sunaikintieji Linkuvos senųjų kapinių medžiai man vėl priminė, kad popiežius Jonas Paulius II dabartinę Europos kultūros būklę apibūdino kaip mirties kultūros klestėjimo laikus: žmonės naikina ir save, ir savo aplinką, nebejausdami vertybių, praradę bet kokį ryšį su kultūros tradicija. Juos valdo tik tuštybė, trumpalaikės naudos ir patogumo motyvai, o visa, kas pastoja tuštybei kelią, mirties kultūros žmogaus yra negailestingai nužudoma.
Nukirstųjų medžių istorija liudija ir apie esmingai pažeistą lietuvių nacionalinę savimonę.
Folkloristai teigia, kad lietuvių liaudies dainose medis ir žmogus yra lygiaverčiai, medis – gyvas ir jo gyvybė žmogui tokia pat vertinga, kaip ir jo paties gyvenimas.
Lietuviai medį sodindavo ir žmogui gimus, ir jam mirus. Mirus vyrui, ant kapo sodindavo klevą ar ąžuolą, mirus moteriai – liepą ar pušį. Buvo tikima, kad į kapinėse pasodintą medį tarsi persikūnija žmogaus siela.
Medžius kapinėse saugojo griežti draudimai. Žmogaus, nukirtusio kapo medį, laukė rimtos nelaimės, o gal net ir mirtis, o ir po mirties jo siela neturėdavo ramybės.
Jau paprasčiau tikėjimą žmogaus ir medžio pomirtiniu ryšiu atspindi dar ir dabar mūsų apylinkėse prisimenamos istorijos. Pasakojama, kad seniau bevaikė šeima, pirmam jos nariui mirus, prie kapo pasodindavo medį. Žmonės galvojo: vaikų neturim, kapo neliks, tegu atminimo vietoj auga medis. Kas žino, kiek tokių atminimų išnyko kartu su senaisiais Linkuvos kapinių medžiais?...
Senąją pasaulėjautą gausiai atspindi lietuvių literatūros klasika, o ir šios dienos kūriniai. Visi dar turbūt prisimena V. Krėvės papasakotą istoriją apie Grainio liepą ir skerdžių Lapiną, susietus esminiu gyvybės ryšiu.
Bet kol kas grįžkim į Linkuvos kapines. Net nebežinau, keleri nedideli metai man buvo, kai vesdamasi kapinių takeliu mama parodė rusvą akmens paminklą ir paaiškino, kad čia palaidotas poetas, kad jisai, jau labai sirgdamas, parašė tuos žodžius, kurie dabar ant paminklo: „Aš – mėlyna jauna pušis“. Todėl prie jo kapo artimieji pasodino pušelę.
Gerokai vėliau pati perskaičiau Vaidoto Spudo poeziją, sužinojau jo trumpo gyvenimo istoriją. Pušelė augo, sakytum, liudydama gyvenimo pergalę prieš mirtį.
Turbūt pirmą kartą Linkuvos kapinėse pašiurpau prieš keletą metus, prie poeto kapo pamačiusi tik pušies kelmą.
Dar labiau pašiurpau, kai ten pat, kapinėse, sutikta moteris ramiai, kaip savaime suprantamą dalyką paaiškino, kad V. Spudo pušį nupjovė, nes ji (įsivaizduokit, kaip baisu!) barstė spyglius. Dabar prisimenu šią istoriją kaip kapinių medžių sunaikinimo prologą.
Užaugau sodyboje po dideliais medžiais, kasdienis kiemo šlavimas ar lapų grėbimas rudenį – pats įprasčiausias darbas, bet niekam niekada mūsų šeimoje nebuvo kilusi mintis: o gal išpjaunam medžius, darbo bus mažiau ir malkų turėsim.
Prisimenu kažkokiame ginče įsikarščiavusio tėvo pasakytą frazę: „Koks lietuvis be medžio!“. Todėl apsižliumbiau, kai pirmąjį pavasarį be tėvo sodinau gėles ant jo kapo, o atsitūpusi ant nusvirusios virš kapo šakos užgiedojo lakštingala.
Taip, medžiai barsto lapus ir spyglius, bet tai nėra šiukšlės, kaip plastikiniai alaus bambaliai ar Maximos maišeliai, kuriais taip dosniai nusėjam pakeles ir pamiškes. Taip, kapai neturi apaugt piktžolėm ar virst šiukšlynu.
Lapai? Kai ateini, nurenki. O jei ateini rudenį, o jų niekas nespėjo nušluoti ir nurinkti, lapais apkritusios kapinės būna įgavusios rudeninio elegiško grožio.
Pavėsis? Kuklesni augalai žydi ir pavėsyje, o, be to, gėlių prie kapo visada galima pamerkti. Mirusiesiems tikrai nereikia gyvųjų tuštybės mugės, kurioje vis lenktyniaujama, kieno darželis (atsiprašau, prižiūrimas kapas) gražiau žydi. Mūsų protėviai vis dėlto gerbė mirusįjį ir gyvybę, o ne puoselėjo savo tuštybę.
Man kelia visišką neviltį mintis, kad jau ir medžius, net ir kapinių medžius Lietuvoje galėtų apsaugoti tik gamtosaugininkų, paminklosaugininkų baudos. Kaip galėjo atsitikti taip, kad ankstesniųjų kartų išmintis mumyse užgęso, numirė, o liko tik piniginių nuostolių baimė?
Baigdama priminsiu vieną Justino Marcinkevičiaus eilėraščio posmą. Jei ne Just. Marcinkevičiaus poeziją, tai bent jo vardą, tikiuosi, dar žino net ir didieji pragmatikai. Poetas prisimena esmingiausią kultūroje medžio simboliką ir baigdamas eilėraštį rašo:
Žaliuoja, o gal jau merdi,
Palinkęs ties bedugne,
Didysis Gyvybės medis?
Sakykit, kad ne.
Tai didelio nerimo padiktuotos eilutės. Jas galiu komentuoti dviem būdais.
Pirmasis: Gyvybės medis merdi, bet darykite viską, kad jis nenudžiūtų (t. y. darbais padėkit jam išgyventi).
Antrasis galimas mano komentaras pesimistinis: Gyvybės medis merdi, bet bent pameluokit, iliuziją sukurkit, kad dar ne visai pabaiga, nors lūpomis ištardami : „Ne“.
Gyvybės medis nesuvokiamu būdu ėmė mums kliudyti, užstoti saulę, šiukšlinti, ir mes jį negailestingai naikinam, pasikapodami jo šakų sau šašlykams išsikepti, o dar ir parduoti, nes prie šašlykų, žinia, šio bei to reikia.
Nesusimąstome, kad jo mirtis bus ir visų mūsų, sumenkusių ir suniekšėjusių mirtis.
