Naujausios
Lietuvybę žadina būgnas moters rankose
„Pas mus taip įprasta, kad imi ir padarai“, – sako šiaulietė mokytoja Jūratė Plungienė. Ji visai neseniai savo rankomis pagamino tikrą liaudišką būgną. Moteris sako, jog nėra ko stebėtis – kai nori, viską gali. Pastaraisiais metais pedagogė pasinėrė į liaudies kultūrą ir suprato, kad joje yra viskas, ko mums reikia: ir auklėjimas, ir mityba, ir pasaulėžiūra.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Iniciatyva
Prieš porą metų Jūratė Plungienė, Vijolių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, užsidegė noru giliau pažinti senąją lietuvių kultūrą. Mokytojai vaikystėje teko šiek tiek prisiliesti prie dar gyvos tradicijos – močiutė Ona Ganusauskienė mokė megzti, siuvinėti, padovanojo savo austą drobės rietimą. Daug pasakojo apie senelį kalvį, prosenelius.
Praeitą vasarą pedagogė buvo atrinkta į Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos surengtą etnokultūrinio ugdymo stovyklą „Kukutynė mokytojams 2011“, kuri vyko netoli sostinės, Daugirdiškių kaime Ten „paragavo“ beveik visko, kas dvelkia mūsų tautos praeitimi.
Lengvai sekėsi įveikti sodų vėrimo, karpinių, juostų vijimo paslaptis. Kalvio anūkei netrūko kalbos su kalviu, pakluso ne tik dumplės, bet ir kūjis. Iki tol neišbandyta sritis buvo muzikos instrumentų gamyba.
Šioje stovykloje ji sutiko kitą mokytoją iš Šiaulių – Arūną Stankų. Mokytojas atskleidė lietuvių liaudies šokių ir žaidimų paslaptis, išmokė pasidaryti skudučių, dūdelių. Baigiantis stovyklai mokytoja J. Plungienė pasiteiravo, ar sunku pasidaryti liaudišką būgną. Užsirašė gamybos procesą ir nusprendė: „Imsiu ir pasidarysiu“.
Darbo procesas prasidėjo tuo, kad visiems apsiskelbė darysianti būgną. Beliko tik sulaukti stirnos kailio.
Po kelių savaičių skambino A. Stankui: „Labas, Arūnai. Turiu kailį. Kokių kalkių pirkti?“
Pasirodo, entuziastinga mokytoja nesisvaidė žodžiais tuščiai.
Kaltas šalia plaktuvo
A. Stankus parūpino uosio kelmą – juk nežlugdysi iniciatyvos. Rado tinkamą pačiam Lietuvos vidury – netoli abiejų pedagogų gimtinių. Benzininiu pjūklu išpjovė keturkampę skylę per vidurį. Daugiau – darbas rankomis, aštriu lyg skustuvas kaltu.
J. Plungienė sako, kad išskobti būgno vidų jai nebuvo sudėtinga. Tokia jų visa giminė – neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Ima ir padaro.
„Meistras pagamino tokį aštrų kaltą, kad medį skobė lyg sviestą. Jokio skirtumo, ar kaltu dirbti ar virtuvėje grūsti daržoves plaktuvu“, – pasakoja mokytoja.
Odą taip pat išdirbo pati, nusivežusi į kaimo sodybą. Iš pradžių užmerkė į kalkes, kad nusmuktų plaukai. „Perspėjo, kad bus nemalonus kvapas. Labiausiai bijojau būtent šio darbo“, – prisimena J. Plungienė.
Po savaitė nuvykusi į kaimą, kelis kartus tik užmesdama žvilgsnį praėjo pro kalkėse sumerktą odą. Išgėrė kelis puodelius kavos, kol ryžosi išvynioti ją ir pradėti pešti plaukus, grandyti poodinius sluoksnius.
„Per daug idealu“
Žievė nuo kelmo atiteko narvelyje gyvenančioms degu. Iš kelmo liko vos pusantro centimetro storio ritinys. Oda – plona, nors pirštines gamink.
Užtempė odą ant kelmo iš abiejų pusių. Suvarstė virvėmis ir, perkišusi pagaliukus, suveržė. Tiesa, būgno viduryje išgręžė skylę – taip turi būti pagal instrukciją.
Būgnas išdžiūvo ir suskambo tarsi varpas. „Arūnas sakė, kad per daug idealiai“, – sako J. Plungienė, tačiau didžiuojasi savo pirmu blynu.
Taip kruopščiai pagamintas būgnas ilgai ir skambiai aidi. Panašiau į apeigų garsą, nei į kapelos ritmą. Kitą būgną mokytoja darytų iš šiek tiek storesnės odos, kad garsas aidėtų trumpiau ir skardžiau.
Būgnas jau „sudalyvavo“ Užgavėnėse mokykloje. Sirgalių rankose atlaikė tinklinio varžybas. Dar liko šiek tiek odos. J. Plungienė ją panaudojo prieš 15 metų dovanų gautam afrikietiškam būgneliui restauruoti.
Tai, kas svarbiausia
„Vaikus „veža“ tokie dalykai“, – sako pedagogė, įvairiais liaudiškais dalykais sudominusi jau ne vieną Vijolių mokyklos auklėtinį. Mokytoja stengiasi pajusti lietuviškos dvasios visumą, filosofiją.
„Ar nepajutote, kad vasarą norisi vienokių, o žiemą kitokių produktų. Tereikia prisiminti, kaip maitinosi senoliai ir būsi sveikas. Mes įpratę imti madą iš užsienio, bet viską turime čia“, – įsitikinusi mokytoja.
Būgnas – tik ledkalnio viršūnė. Iššūkis sau, lavinamasis žaislas. Didžiausi ir svarbiausi dalykai slypi giliau.
„Mano tikslas – susipažinti su papročių, amatų, darbų ir kitų dalykų visuma, kiek įmanoma perimti praktiškai ir parodyti vaikams“, – išdėstė savo devizą mokytoja.
Ji žino, kad neįmanoma sugrįžti į senąjį kaimą. To ir nereikia: „Kai sunku, galima prisiminti nors vieną liaudies dainą. Gal ji pravers, kai dviračiu į statų kalną važiuosite“.
Laužyk stereotipus
Pedagogai žino, kad nuo kokių 12 metų dauguma berniukų net nežiūri į tautinių šokių pusę, „bobučių“ dainas, romantizuotą senolių išmintį. Tačiau pabandę sutrypti „gransverą“ be jokių griežtų choreografinių nurodymų, atkunta, pajunta džiaugsmą.
„Mokykloje prakalbau apie piemenukus. Varge, kokie komentarai pasipylė! Nuskriausti, nuskurę, vargšai, basi, nevalgę. Taip jiems perteikė suaugusieji iš sovietinių knygų. Tada papasakojau, kad vaikai turėjo pareigų. Basi patys norėjo būti, juk niekas nedraudė ir naginėtiems vaikščioti“, – pasakoja mokytoja.
Vėliau mokiniai jau su džiaugsmu žaidė piemenų žaidimus. Suprato, kad piemenukai savo draugų „kietumą“ vertindavo pagal pasidarytą dūdelę ar kitą žaislą. „Ir visiems įdomu, smagu, ypač labiausiai išdykusiems. Jiems etnokultūra – ideali auklėjimo priemonė“ – sako mokytoja.
Suaugusieji anksčiau nelepino vaikų, o sumaniai ruošė juos gyvenimui. Mokytoja ir savo vaikus stengiasi auginti senoviškai – kuo mažiau plastiko, kuo daugiau gamtos, natūralaus maisto.
Juokauja, kad du mėnesius per metus vaikus labai lengva priversti gerai elgtis – prieš Šv. Kalėdas laukia Kalėdų senio, o prieš Šv. Velykas – Velykės.
Mokytoja ragina atmesti šių dienų vartotojiškumą. Pabandyti „pažaisti“ papročiais, tai – vienas iš būdų gyventi laimingai negalvojant tik apie pinigus.
BŪGNAS: Tai pirmasis Jūratės Plungienės pagamintas būgnas, tačiau ji nežada sustoti.
Autoriaus nuotr.
SKYLĖ: Iš pradžių buvo tik uosinis kelmas ir skylė jame.
ŽIEVINIMAS: Būgno darymas dar tik prasideda.
PRITAIKYMAS: Jau išskobtas kelmas suveržtas diržais ir paruoštas užtraukti odą.
ĮRANKIAI: J. Plungienės rankose tą pačią dieną būdavo ir virtuvės ir staliaus reikmenys.
Asmeninio albumo nuotr.
