\"Vienas dirba už vieną, du – už tris\"

"Vienas dirba už vieną, du – už tris"

Šiauliečiai Artūras ir Vaiva Vidmantai pačių įkurtoje interjero dizaino studijoje „VaivArt“ dirba jau devynerius metus. Abu tikina: bendras darbas ir bendra buitis – gyvenimo būdas, kurio į kitą nekeistų. „Vienas dirba už vieną, du – už tris“, – abu labai mėgsta šį posakį. Kaip suderinti vyro ir žmonos vaidmenis su bendradarbių statusu?

Marina VISOCKIENĖ

marina@skrastas.lt

Išeiti iš namų būtina

„Mūsų šeimoje klausimo „Kur buvai?“ nėra“, – juokiasi Artūras. Vaiva džiaugiasi bendro darbo privalumais, pirmiausia, galimybe daugiau bendrauti tarpusavyje.

„Juk nekalbame nuolat apie darbą. Pavyzdžiui, važiuodami kartu į darbą turime laiko aptarti gausybę kitų dalykų. Man patogu, kalbant su kažkuo telefonu, pasiklausti šalia sėdinčio Artūro nuomonės. Sutaupome laiko bereikalingiems skambučiams ir vienas kito paieškoms“, – sako moteris.

Ar darbas neįsiveržia į šeimos namus?

Artūras neslepia, jei skirstytų: čia – darbas, čia – namai, būtų sunku ir neabejotinai kiltų pykčiai. „Tačiau mes tų sričių neskirstome. Ir darbe jaučiamės, kaip namuose“, – sako Artūras.

Vaiva pabrėžia, kad jųdviejų santykiams naudinga, jog darbo vieta nėra namuose. Dvejus metus sutuoktiniams teko dirbti namie ir tai jiems buvo nepatogu. „Išeiti į darbą iš namų – būtina“, – įsitikino moteris.

Moteriškus ir vyriškus darbus dirba kartu

Paklausti, gal sėkmingo bendro darbo paslaptis slypi tame, kad nėra pareigų hierarchijos, sutuoktiniai atsako teigiamai. Nors Vaiva kvatodama pataiso: „Oficialiai aš – tik dizainerė, studijos savininkas – Artūras“. „Tačiau darbe esame partneriai, pasiskirstymo „vyriški“ ar „moteriški“ darbai nėra ir namuose“, – paaiškina Artūras.

Jų buitis dėl bendro darbo tapo paprastesne. Valgyti gamina kartu, kai grįžta namo, indus plauna tas, kuris būna laisvesnis.

Nepatogumų kyla nebent dėl to, kad savo laiko jiedu neplanuoja. „Žinoma, yra numatomi susitikimai su klientais, medžiagų tiekėjais, tačiau niekuomet neskaičiuojame, ar prie vieno darbo sėdime valandą–dvi, ar ilgiau“, – pasakoja abu.

„Visuomet galvojau, kad menininkas turi gyventi su menininku“, – sako Vaiva.

Pabudusi antrą valandą nakties ir sugalvojusi, kad jai reikia kažką skubiai suprojektuoti, Vaiva tokiu sumanymu Artūro nenustebins. „Ne kartą yra buvę: atsigulame miegoti, pusvalandį pasivartome lovoje, kol nusprendžiame, kad kažką galime padaryti ir pašokę važiuojame į darbą“, – prisimena Artūras.

Vaiva drąsiai patiki Artūrui užbaigti pačios tapyti pradėtą sieną ir atvirkščiai – užbaigia jo darbą. „Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti trise ar didesniame kolektyve“, – svarsto Vaiva. Abu į darbo partnerius ateityje priimtų nebent sūnų Donatą.

Asmenybės

Kuriant bendrus darbo ir šeimyninius santykius jiems padeda Artūro mėgstamas posakis „Tolerancija išgelbės pasaulį“. „Nors ne visuomet esu linkusi pritarti šiam posakiui, bet mūsų pasaulį jis tikrai gelbsti. Labai toleruojame vieni kitus tokius, kokie esame“, – tvirtina Vaiva.

O kas šeimos galva? „Aš esu įvairių veiksmų koordinatorė, – sako Vaiva, – tačiau ja tapau tik todėl, kad turiu labai stiprią mane palaikančią pusę. Artūras kartais, kai reikia, ir ant žemės nuleidžia. Mėgstu paskraidyti“.

Sutuoktiniai neslepia, kad iš jų namų židinio kaminėlio dūmelis rūksta. Vaiva prisimena, kaip mažas sūnus sakydavo: „Ir vėl jūs dėl savo popierių pykstatės“. Kieno teisybė ima viršų? Atsako, kad dažniausiai niekieno – abu pratrūksta juoktis.

Atskirai žiūri televizorių, bet atostogauja kartu

Ar vienas kitam neatsibosta? Vaiva sako vakarais nepasigendanti temų pokalbiams su Artūru: „Gal nuskambės neįtikinamai, bet ne kartą vakarais aptarinėdami dienos metu gautą informaciją pastebime, kad tuos pačius dalykus suvokėme skirtingai. Kartais net savęs klausiu „Ar mes šiandien matėmės?“.

Vaiva susimąsto, kad net geriausios draugės neturi. „Man minčių nekyla išeiti su kažkuo alaus atsigerti“, – sako Artūras. Sutuoktiniai turi draugų, su kuriais bendrauja šeimomis. Tarp jų – ne viena sėkmingą verslą ar veiklą turinti sutuoktinių pora, todėl išskirtiniai jiedu nesijaučia.

Iš kitų ir savo patirties žino: kad ir kokie artimi būtų, savo erdvės reikia. „Mūsų namuose skirtinguose kambariuose yra trys televizoriai. Tai – atskiros mūsų erdvės“, – sako Vaiva.

Tačiau atostogų atskirai sutuoktiniai neįsivaizduoja. Artūrui, kaip ir Vaivai, tarsi oro, nuolat reikia naujos informacijos, įspūdžių. Jei išsiruošia į keliones, pora renkasi pažintinius maršrutus automobiliu. Mėgstamiausias laisvalaikis – apžiūrinėti nematytus architektūrinius statinius, žinoma, tuo pačiu semtis idėjų darbui.

DARBAS: Vaiva ir Artūras Vidmantai sąmoningai projektavo darbo vietas prie vieno stalo, vienas priešais kitą, kad būtų patogu ir kompiuterio ekraną pasukti, ir kokį didesnį brėžinį ant stalo patiesti. „Dabar kartais atrodo, kad vis dėlto per toli vienas nuo kito sėdime“, – šypsosi Vaiva.

ŠEIMA: Vaiva ir Artūras neslepia: į bendradarbius ateityje priimtų nebent sūnų Donatą.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

PSICHOLOGĖS KOMENTARAS

Yra ir pliusų, ir pavojų

Respublikinės Šiaulių ligoninės psichologė Eglė Žaronaitienė:

– Sutuoktinių komandinis darbas, bendrų tikslų siekimas gali stiprinti jų tarpusavio ryšius. Vienas kitą gerai pažinodami tokie bendradarbiai gali lengviau numatyti, ko vienam iš kito tikėtis, lengviau vienas kitą motyvuoti. Bendras darbas – būdas porai dar geriau susipažinti ne vien buityje, namų aplinkoje, bet ir išvysti kitą kaip asmenybę.

Dirbant kartu artimą žmogų yra lengviau paremti emociškai, kai šiam to labiausiai reikia. Viename darbe dirbantys sutuoktiniai džiaugiasi galimybe daugiau laiko praleisti kartu. Jaunos, vidutinio amžiaus poros, dirbdamos atskirai tokių progų turi žymiai mažiau: grįžus namo po darbo, daug laiko atima buitis, vaikais, laiko dviem beveik nelieka.

Prieš pradedama vardinti sunkumus, su kuriais gali susidurti kartu dirbančios poros, atkreipiu dėmesį į tai, kad dažniausiai apie bendro sutuoktinių darbo minusus kalba jo neišbandę žmonės. Neabejoju: gerų stiprių tarpusavio santykių toks darbas niekuomet nesugriaus, jie net pagerės.

Žinoma, pavojų yra. Pirmiausia profesinis ir intymesnis sutuoktinių gyvenimas gali pernelyg susilieti į vieną. Ta riba turėtų būti išlaikyta labai aiškiai. Pavyzdžiui, jei iš ryto namuose dėl buitinių dalykų susiginčiję sutuoktiniai susiraukę išliks ir darbe, darbo kokybė nuo to tikrai nepagerės.

Negerai, jei darbo problemos bus aptarinėjamos prie vakarienės namuose. Tai bus darbo diena be pabaigos. Galiausiai abiem gali pasidaryti nuobodu nuolat kalbėtis apie tą patį. Ar ilgai sutiktumėte valgyti grikius keturis kartus per dieną?

Kitas pavojingas dalykas – galimybė prarasti savo asmenybinį tapatumą. Bendri interesai, kolegos, pelnas, tikslų siekimas ir riba tarp „tavo“ ir „mano“ kaip asmenybių gali pradėti nykti. Kiekvienas žmogus turi atrasti stiprybės savo tapatumui išsaugoti – turėti savo ego, hobį, nuomonę darbe.

Neišsaugojęs savo tapatumo žmogus rizikuoja tapti antrosios pusės dalimi. Kokios to pasekmės? Galima pradėti abejoti savimi. Pavaldinio poziciją užėmęs sutuoktinis gali pradėti nerimauti, ar jis sugebėtų gyventi vienas. Netoli mintis, kad vienas iš viso nieko gyvenime negali padaryti, yra silpnas, bejėgis.

Labai svarbūs sutuoktinių hierarchiniai santykiai darbe. Reikėtų vengti santykių „viršininkas/pavaldinys“, valstybės tarnyboje jie net uždrausti. Privačiame sektoriuje situacija: žmona sekretorė, dirbanti su vyru viršininku – dažna, bet ypač pavojinga. Moteriai keliamas didžiulis reikalavimas laikytis ypatingos atsakomybės, drausmės. Viršininko žmonai būti ne pavyzdžiu nevalia.

Kita vertus, sutuoktinei ši padėtis psichologiškai gali atrodyti saugi: jei vyro pozicija darbe nesikeis, ji taip pat sėkmingai dirbs savo darbą. Bet tas psichologinis komfortas patrauklus tik iš pirmo žvilgsnio. Pavaldinys gali pradėti jaustis tarp, lyg gyvenimas teka už jo asmeninių ribų: kažkas ateina, išeina, susiranda geresnį darbą, bando save realizuoti įvairesnėse srityse, o jis nebebando nieko keisti.

Ką patarčiau kartu dirbantiems sutuoktiniams? Turėti draugų ne iš darbo sferos, kad „neperdegtų“.

Labai griežtai kontroliuoti, kad darbo temos nepersikeltų į namus. Svarbiausia – išlaikyti balansą tarp šeimos, darbo ir laisvalaikio.

Porų, kurių vienas sutuoktinis yra stipresnė, valdingesnė asmenybė, silpnesniems siūlyčiau kartais pagalvoti, ką darytų, jei nedirbtų kartu. Linkėčiau turėti savo planų, kad neatsirastų menkavertiškumo kompleksas.

Vis dėlto kartu dirbantys sutuoktiniai turi išskirtinių galimybių augti kaip pora, nes juos jungia ne vien buitis ir laisvalaikis.

Užrašė Marina VISOCKIENĖ

PASIRINKIMAS: Eglė Žaronaitienė paklausta, ar pati norėtų dirbti su vyru, atsakė neigiamai: „Tikrai ne dėl to, kad jis „suėstų“ mano tapatumą. Pradėjus dirbti kartu neliktų man svarbaus mūsų tarpusavio santykių privatumo. Natūralu, kad kartu dirbanti pora kolegų būna stebima tarsi pro padidinamąjį stiklą.“

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.