Naujausios
Laikas išjungti kompiuterį
Taip pavadintu savo kūrybos eilėraščiu susitikimą Šiaulių universiteto bibliotekoje pradėjo Klaipėdoje gyvenanti rašytoja, gydytoja psichoterapeutė ir poezijos terapeutė Jūratė Sučylaitė. Viešnia kvietė bent trumpam atitolti nuo kasdienės rutinos ir pasinerti į save.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Streso ligų daugėja
„Neįsivaizduoju savo kasdienybės be kompiuterio, bet technokratinė aplinka daug ką iš mūsų atima. Gyvename tarp dviejų dėžių – kompiuterio ir televizoriaus, o rimtesnėms problemoms spręsti mums reikia kitų žmonių, tikro gilaus bendravimo“, – neabejoja psichoterapeutė.
Remdamasi neseniai Stokholmo universiteto atliktais tyrimais, J. Sučylaitė kalba apie didžiulį susvetimėjimą ir dėl jo kylančias sveikatos problemas: „Švedijoje prasidėjus ekonomiškai sunkesniam laikui, darbo kolektyvuose visas dėmesys nukrypo į rezultatų siekimą, žymiai sumažėjo meninis poreikis. Nelikus laiko koncertams, pokalbiams apie juos, padaugėjo streso ligų, tai atsiliepia ir darbui.“ Gydytoja mano, kad tokio tyrimo rezultatai Lietuvoje būtų panašūs.
Poezijos terapeutė neabejoja, kad menas turi galios žmogui suteikti teigiamų emocijų, sukuria aplinką, kurioje gera bendrauti. „Jei nebus nuoširdžių pokalbių, žmogus gyvens vienišiaus gyvenimą, neišgirs savo sielos virpesių, nesupras savo vidinės būsenos, nemokės spręsti konflikto su savimi, progresuos streso ligos,“ – sako specialistė.
Išgyvenant didelę įtampą, padaugėja pagrindinių streso hormonų – adrenalino ir kortizolio, ypač neigiamai veikiančių nervų sistemos, širdies ir kraujagyslių veiklą.
Neskubėkite „praryti“ knygos
Terapija, J. Sučylaitės žodžiais, nėra vien kūrinio skaitymas, klausymas ar žiūrėjimas. Čia reikalinga specialisto pagalba. „Yra kelios biblioterapijos kryptys. Ji gali būti suprantama ir kaip Biblijos skaitymas, ir kaip gydomosios galios eilėraštyje, apsakyme paieškos. Skaitymas gali įkvėpti nepasiduoti, įtikėti savo galiomis“, – sako pašnekovė.
Poezijos terapeutė pataria neskubėti „praryti“ knygos, atvirkščiai – pamėginti rašyti dienoraštį, ją skaitant, apmąstant atskiras pastraipas. „Kai žmogus raštu atskleidžia trauminius išgyvenimus, keičiasi giluminiai procesai: ir psichiniai, ir neurofiziologiniai, neuroimuniniai. Gėris, grožis – humanistinės vertybės, kurias turėtume atrasti, jei norime būti sveikesni“, – neabejoja terapeutė.
Naudinga skaityti kartu ir perskaitytą tekstą aptarti grupėje su terapeutu, kuris pokalbį geba pakreipti sveikatinimo linkme. Kūrinys suteikia aplinką terapijai, padeda įžvelgti žmonių psichologines problemas.
J. Sučylaitė pasakoja, kad dar 1939-aisiais Amerikoje buvo sudarinėjami rekomenduojamos skaityti literatūros sąrašai – kai liūdna, kai yra konfliktinių situacijų. Pašnekovė apgailestauja, kad muzikos terapeutams neretai yra lengviau įrodyti, kad V. A. Mocarto kūriniai turi gydomąją galią, nei biblioterapeutams. Muzikos kūrinio nereikia išversti į gimtąją kalbą, todėl muzikos terapinio poveikio tyrimus galima atlikti daugelyje šalių. Eilėraštį ar prozos tekstą reikia išversti į kitas kalbas, o vertėjas turi būti menininkas. Biblioterapetams sunkiau objektyviai įrodyti jų parenkamus tekstus.
„Tiesa, ir terapiniais pripažinti kūriniai neretai nepasiteisina, mat daug kas priklauso nuo žmogaus asmeninės patirties. Pozityvus mąstymas nepadės, jei gilumoje užgniaužta rauda“, – įsitikinusi specialistė.
Reikia ieškoti kontakto su aplinka
– Kiek Lietuvoje šiuo metu biblioterapija yra populiari ir žinoma?
– Specialistai dažnai savęs neidentifikuoja kaip biblioterapeutų. Tai gali būti psichologai, psichoterapeutai, savo darbe linkę naudoti literatūrinius kūrinius. Biblioterapeutų gali būti ir tarp bibliotekininkų: kažkas pasiima paskaityti knygą, ją grąžindamas su bibliotekininke pasikalba ne tik apie perskaitytą tekstą, bet ir apie gyvenimą. Štai ir įvyksta biblioterapijos užsiėmimas.
– Ar biblioterapija gali padėti spręsti tik emocines žmogaus problemas?
– Ne tik. Su mūsų emocijomis, mintimis daug kas susiję. Aš daugiausia dirbu su žmonėmis, išgyvenusiais skaudžias netektis, sužinojusiais, kad susirgo nepagydoma liga, besiskundžiančiais įvairiomis depresijomis, nerimo sutrikimais. Literatūros man reikia tam, kad prakalbinčiau žmogų, nebijau net labai toli nuklysti nuo pradinio teksto.
– Kaip pasirenkate tekstus?
– Pirmiausia reikia, kad jie būtų lengvai suprantami, nes dažniausiai žmonės nėra literatai, iš viso nėra mėgę lietuvių kalbos ir literatūros mokykloje. Tačiau tai nereiškia: kuo paprastesnis, tuo geriau. Tekstas vis tiek turi perteikti žmogaus egzistencijos gelmes. Kartais mano naudojamuose eilėraščiuose gali būti ir proziškų detalių. Esu skaičiusi Henriką Nagį, bene daugiausia – Vinco Mykolaičio-Putino poezijos. Galiu ir Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį skaityti, ypač jo „Kukučio balades“.
– Ar patartumėte minėtus autorius nuo streso kenčiantiems ar kitų emocinių problemų turintiems žmonėms skaityti savarankiškai?
– Stresinėje situacijoje dažnai gali negirdėti to, ką skaitai, nebent skaitomas tekstas asmeniškai yra toks taiklus, kad skaitydamas tarsi girdi save. Aš siūlyčiau paprastesnius dalykus: pažiūrėti į tekantį vandenį, pakelti akis į dangų, stebėti, kokia varna ar žuvėdra praskrido, o gal varnėnas sparneliais suplasnojo. Siūlyčiau ieškoti kontakto su aplinka, nes stresinėse situacijose daug ko nebematome. Gal padėtų dienoraščio rašymas...
– Ar sau taikote poezijos terapiją?
– Žinoma. Man tai visuomet savotiškas katarsis, kažko naujo suvokimas. Šiuo metu jaučiuosi taip, lyg man pačiai reikėtų stabtelėti, lyg ir man atėjo laikas išjungti kompiuterį.
„Pozityvus mąstymas nepadės, jei gilumoje užgniaužta rauda“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KNYGA: Rašytoja, gydytoja psichoterapeutė ir poezijos terapeutė Jūratė Sučylaitė ne visuomet stresinėje situacijoje pataria griebtis knygos: negirdėsi to, ką skaitai. Tačiau asmeniškai tinkamai parinktas tekstas gali padėti spręsti ne tik emocines, bet ir fizines sveikatos problemas.