Naujausios
Girnų fabriką primena titnagas ir kvarcitas
Apie tai, kad Šiauliuose tarpukariu veikė girnų fabrikas, galima rasti užuominų istoriniuose šaltiniuose. Specialistai dar pamini vieną kitą pavardę, tačiau daugiausiai kalba patiltėse išbarstyti akmenys. Šiaulietis tautodailininkas Albertas Martinaitis prie senojo viaduko rado daugybę titnago gabalėlių. Dar daugiau čia pažerta kvarcito. Iš kur patiltėje titnagas?
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Akmuo po kojomis
„Parodžiau radinius archeologams ir žmonėms, kurie anksčiau šioje vietoje yra dirbę. Pats pamenu, kad čia yra buvęs dildžių cechas. Niekas taip ir nepaaiškino, iš kur čia atsirado titnagas“, – pasakoja tautodailininkas Albertas Martinaitis.
Atsakymą visai netyčia pasufleravo Šeduvos šviesuolė Emilija Brajinskienė, kurią žmonės vadina „Šeduvos baba“. Ji A. Martinaičiui paminėjo, kad Šeduvos malūno girnos – nepaprastos, titnaginės, atvežtos iš Šiaulių.
„Domėdamasis Šiaulių skulptoriumi Antanu Raudoniu, sužinojau, kad dabartinės Ragainės mokyklos teritorijoje veikė malūnas. Tikėtina, kad A. Raudonis neatsitiktinai pradėjo tašyti akmenį – juk gyveno tarp malūno ir girnų liejyklos. Čia visada būdavo akmenų“, – svarsto A. Martinaitis, rinkdamas nuo žemės rausvus akmenis ir titnago gabalus.
Skylanti ir trupanti istorija
Verdulių gatvėje, viename privačiame kieme, lyg dekoracija guli išlieta girna. Ją pamatęs A. Martinaitis svarstė, kad ji nuo savo gamyklos nuriedėjusi netoli. Pagaminta būtent iš tokio rausvo akmens, kokio gausu prie viaduko.
Kiemo šeimininkė atskleidė, kad girna čia gulėjo dar jai atsikraustant – daugiau nei prieš 30 metų. „Skeldėja ir byra. Norėčiau atsikratyti jos“, – pasakojo moteris.
Girna iš tiesų smarkiai paveikta saulės ir šalčio – ištrupėjusi, suskilusi keliose vietose, geležinis lankas sutrūkęs. A. Martinaitis susirūpino: „Juk tai mūsų tikra gyva istorija. Šios girnos buvo čia pagamintos, o dabar baigia subyrėti. Gal įmanoma jas išsaugoti?“
A. Martinaitis nusprendė pastatyti savotišką „paminklą“ nutrūkusiai girnų istorijai. Iš to paties rausvo kvarcito jis pagamino festivaliui „Skamba skamba kankliai“ suvenyrų – akmeninių kanklių ir paukščių formos pakabučių. „Gal ten niekas net neužsimins apie Šiaulių girnas, tačiau aš žinosiu, iš ko pagaminta festivalio simbolika“, – paaiškino meistras.
„Prancūziškos“ girnos
Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkas Julius Vainorius naujai atkurtame Žaliūkių malūne nuolat priima turistų grupes ir domisi senąja Šiaulių istorija.
„Šioje vietoje buvo Febušo Rubinšteino girnų fabrikas, o kitoje Tilžės gatvės pusėje – jo malūnas. Tiesa, ne jo vieno, o kartu su Beru ir Šifmanu. Mauša Šifmanas buvo stambus prekybininkas grūdais. Beras taip pat turėjo savo verslą“, – pasakoja muziejininkas.
Rubinšteino ir jo partnerių malūnas buvo motorinis ir vienas galingiausių Šiauliuose, kuriame dirbo dešimt darbininkų. Be jo dar buvo L. Goco 1878 metais įsteigtas malūnas, kuriame dirbo iki 12 darbininkų. U. Kveito malūnas veikė nuo 1899-ųjų ir jame dirbo apie dešimt darbininkų. Movšono ir Beitlerio malūne vienu metu dirbo ir iki 20 darbininkų.
Tikėtina, kad malūno girnas suko garo katilas – lokomobilis. Būtent tokius Karolis Kaminskis surinkinėjo prie pat girnų fabriko, Verdulių gatvėje. Sujungti lokomobilius su girnomis Lietuvoje tapo populiaru. Toks malūnas būdavo vadinamas „prancūzišku“.
Muziejininkas J. Vainorius teigia, kad Rubinšteino girnos taip ir buvo vadinamos – prancūziškomis. Greičiausiai šis pavadinimas prigijo ir dėl technologinių gamybos ypatybių.
Anksčiau girnas iškaldavo iš vientiso akmens. Tai būdavo nepaprastai sunkus darbas. F. Rubinšteinas girnų gamybai suteikė pažangos. Girnos būdavo liejamos iš smulkinto kvarcito, surišant juos ypatingai tvirta cementui gimininga medžiaga. Ant viršaus buvo užliejama smulkinto titnago, nes šis – tvirčiausias akmuo. Titnagas greičiausiai buvo gabenamas iš pietinės Lietuvos. Arčiausiai jo klodų galima aptikti Raseinių rajone. Girnoms šiek tiek nudilus, specialiu kirtikliu ranteliai būdavo atnaujinami – restauruojami.
Atgarsiai
J. Vainorius akcentuoja, kad apie kai kuriuos Šiaulių tarpukario industrijos istorijos momentus visuomenei žinoma nedaug. Nemažai medžiagos, kurią reikėtų ištirti ir susisteminti, guli Lietuvos centriniame valstybės archyve Vilniuje.
Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose daug kalbama apie tarpukario malūnus, jų technologiją, gamybą, tačiau tik spėliojama, jog girnos būdavo gabenamos iš Šiaulių. F. Rubinšteino akcinė bendrovė „Girnos“, veikusi Kauno gatvės 2 pastate, buvo vienintelis girnų fabrikas šioje Lietuvos dalyje.
Apie iš Šiaulių gabenamas girnas užsiminė ne tik šviesuolė iš Šeduvos. Yra užrašyti Gruzdžių malūnininko Pilypo Jatulio prisiminimai, kaip jis pasigamino malūną pokaryje. Jis pasakojo, kad tuo metu Gruzdžiuose buvo keturi dideli malūnai, tačiau dėl techninių nesklandumų ar didelių mokesčių jie neveikė.
Žmonėms reikėjo susimalti grūdų gyvuliams ir duonai. P. Jatulis, tuo metu buvęs 35 metų vyras, iš Šiaulių parsivežė vokiškas girnas. Reikia priminti, kad vokiškos jos galėjo būti dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, vėjo malūnininkystę Lietuvoje pradėjo būtent vokiečiai.
Pas kaimyną P. Jatulis rado sudaužyto rusų tanko ašį. Sukalė karkasą, apkalė lentomis, ant ašies pritvirtino girnas, iškėlė sparnus ir... pradėjo malti sau ir kaimynams miltus. Tokį miniatiūrinį įrenginį žmonės praminė „pipirmale“.
Likimai
Rašytiniai istoriniai šaltiniai ir įvairių žmonių prisiminimai liudija tragišką Rubinšteinų šeimos likimą Šiauliuose. Rašoma, kad Tilžės gatvėje, prieš karą gyveno buvęs carinės Rusijos armijos karininkas Pavelas Petrovas, jo žmona Eugenija (Gurvičiūtė) ir sūnus Georgijus. Kai P. Petrovas mirė, jo žmona ištekėjo už Izaoko Rubinšteino, Faivušo ir Fridos Rubinšteinų sūnaus. Kraštotyros žinovai įtaria, kad Faivušas galėjo būti tas pats Febušas, girnų fabriko savininkas, tačiau jo vardas užrašytas taip, kaip taria lietuviai.
Visa Rubinšteinų šeima: Izaokas Rubinšteinas, jo žmona Eugenija, dukrelė Dina, Eugenijos sūnus iš pirmosios santuokos Georgijus, jo tėvai buvo įkalinti Šiaulių gete. Izaoko tėvai ir dukra Dina tapo „Vaikų akcijos“ aukomis. Tuomet Šiaulių gete buvo nužudyta šimtai vaikų.
Georgijui su kitų žmonių pagalba pavyko pabėgti iš geto. Nepažįstami žmonės išvedė jį pro Frenkelio fabriko vartus.
Po Šiaulių geto likvidavimo I. Rubinšteinas ir jo žmona pateko į Štuthofą. Izaokas buvo perkeltas į Dachau. Vėliau į Osvencimą, kur žuvo. Eugenija pabėgo iš Štuthofo ir slapstėsi pas lenkų valstiečius. Po karo rado savo išgelbėtą sūnų Daugpilyje.
Šaltinis: valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Autoriaus nuotr.
ATMINIMAS: Tautodailininkas Albertas Martinaitis festivalio „Skamba skamba kankliai“ suvenyrų pagamino iš tokio pat akmens, kuris buvo naudojamas šiaulietiškų girnų gamybai.
TITNAGAS: Titnago ir rausvo kvarcito gausu senojo Šiaulių viaduko pylime.
GIRNOS: Šios girnos, esančios viename Verdulių gatvės kieme, greičiausiai buvo pagamintos Febušo Rubinšteino girnų fabrike.
AKMUO: Gal kadaise šios girnos, nulaužos ir akmeninės kanklės buvo viename akmenyje?
PUOŠMENA: Retas žmogus, šitaip pauošęs savo namus, žino, kad girnos buvo gaminamos Šiauliuose.
Jono TAMULIO nuotr.
MALŪNININKAS: Julius Vainorius, „Aušros“ muziejaus muziejininkas, teigia, kad daugybę Šiaulių miesto istorijos reikėtų tirti ir sisteminti – ji dar guli archyvuose.
Petro KAMINSKO archyvo nuotr.
ISTORIJA: Tilžės gatvė po dabartiniu senuoju viaduku apie 1935-uosius. Už antrojo iš kairės medinio namo tuomet liejo girnas.
