Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Kūrybinės kančios
„Šiandien taip elegantiškai sninga“, – svajingai užgiedojo Ieva, nuo plaukų braukdama akacijų žiedlapius. Kieme jų tiek prinešė, kad teks šluoti.
„Jo, intensyviai“, – pritariau jai ir pajutau, kad prašoviau, nepataikiau į jos užduotą taktą. Tas tarptautinis žodis visai neskambėjo kaip eilėraštis. Greičiau kaip santechniko diagnozė po vamzdžių apžiūros.
Nelabai jauki pauzė tęsėsi kone visą dieną, nors ir bandžiau pasitaisyti. „Kas čia taip spigina ir šildo mane? Saulė ar tu?“, – paklausiau po valandos, bet Ieva tik šyptelėjo. Kilstelėjo nosį aukštyn. Atseit, dar negavau išrišimo. Aišku, vadinasi čia vasaros saulė. O Ieva – dar šalta kaip varveklis.
Prisiminiau savo senelį, kuris močiutei kartais deklamuodavo: „Sužavėjo mano širdį pirdi pirdi pirdi pirdi...“. Visi leipdavome juokais, o močiutės skruostai parausdavo.
Mūsų senoliai buvo gana stačiokiški, bet tikrai mokėjo vienas kitą palinksminti. Gal dėl to, kad televizorių dar nebuvo? Jie gi dainose net numirę po „kaldra“ kojas kiša. Krūtinė lūžusi – širdis sudužusi... Mūsų močiutės dainose iš meilės panelės pasisiuva juodą suknią su raudonais „guzikais“ ir eina į mišką, kad vilkai sudraskytų. O bernai lai graužia nagus ir gailisi.
Bet ne. Šito Ievai gal nesakysiu. Bandysiu romantiškiau. O! Nepralenkiamasis Šekspyras! „Palaiminta, palaiminta naktie! Gal visa tai tik sapnas apgaulingas. Tiktai nakties regėjimas žavus?“, – būtent taip parašiau ant lapo virtuvėje, o šalia padėjau kelias ramunes. Dar apibėriau sauja akacijų žiedlapių. Juk vis tiek man teko juos šluoti.
Gražu, bet pataikūniška. Ta itališka Veronos įsimylėjėlių istorija labai jau žiedlapiais barstyta. Meilė kaip seilė – prarijai ir nebėra. O kur druska, kur pelenai ir kraujas?
Geriau Vytautas Mačernis. Užtikrintas poetas. Dar iš mokyklos laikų pamenu – mokėjo būt santūriai vyriškas, o „gėlyčių“ ir „cukraus pudros“ daug mažiau nei pas Šekspyrą. Ant miegamojo durų prikibdžiau lapą su ištrauka iš vieno poeto soneto: „Tavo kūną aš regiu prie jūros/ Vasaros vidurdienio metu/ Gracija ir lieknumu užbūręs,/ Judesių ir eismo lengvumu“. Gal pasiliksiu šitą eilėraštį atostogoms – kai būsime prie jūros?
Vakarop, jau saulei besileidžiant, Ieva apsimetė, kad atlyžo, nors iš tiesų visą dieną vos sulaikė juoko ašaras: „Na, pakuždėk dar ką nors romantiško. Tu šiandien tikras poetas“.
„Tavo akys – kaip dvi žvaigždės danguje. Viena – aukščiau, kita – žemiau“. Va taip buvo išprovokuotas „pagalvių mūšis“. O čia, suprantama, aš visada laimiu.
Adomas, poetas realistas
