Baltašaknė

Baltašaknė

Giedrius RUMĖ

Gėlininkas

Lietuvoje savaime auga trys baltašaknių rūšys: menturlapė (ją rasime tik Vakarų Lietuvoje) bei vaistinė ir daugiažiedė (dažnos ir mūsų rajone).

Baltašaknės (Polygonatum) priklauso lelijinių šeimai. Gentyje jų apie 50 rūšių, augančių vidurinėse Šiaurės pusrutulio platumose. Ypač jų gausu Kaukaze, Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje.

Tai – daugiamečiai šakniastiebiniai augalai su žaliais, tiesiais ar lanku išlinkusiais, apvaliais ar kampuotais stiebais. Išauga iki 90 cm ūgio. Lapai dažniausiai plačiai elipsiški, sodriai žali. Žiedai lapų pažastėlėse ant trumpų kotelių, ištįsusio varpelio formos, balti, gelsvi, rečiau rausvi, pavieniai ar po kelis (iki 3–5). Žydi pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje.

Vaisius – raudona ar tamsiai mėlyna uoga. Šundaktariai ir gurmanai, būkite ypatingai atsargūs: jei sumanysite baltašaknių uogas ragauti, galite smarkiai nukentėti. Ne vien uogos, bet ir visas augalas nuodingas. Tiesa, nuo seno baltašaknė naudota liaudies medicinoje: ja gydytas reumatizmas, hemorojus; jos preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, mažina cukraus kiekį kraujyje. Bet dabar yra efektyvesnių ir mažiau pavojingų vaistų, todėl šiuo augalu geriau vien grožėkimės – jis išties įspūdingas.

Baltašaknes galima sodinti tiek pavieniui, tiek didesnėmis grupelėmis. Tai – pavėsio augalas, todėl tiks ūksmingiems parkams, šiaurinei pastatų pusei apželdinti, tamsioms dykynėms užpildyti. Augs ir saulėje, tik nebus tokia vešli. Dirvai nereikli, nors labiau mėgsta puveningus, derlingus miško dirvožemius (nepagailėkite komposto!). Mėgsta drėgmę, tačiau nepakenčia užsistovėjusio pavasario vandens – nesodinkite žemose, užliejamose vietose. Jei auga įsaulyje, per sausras teks laistyti, nes kitaip sunyks. Baltašaknė išlieka dekoratyvi ir vėlų rudenį, kai po didesnių šalnų pagelsta ir nubyra lapai: tuomet nuogus stiebus puošia ryškios uogos – paprastai paukščiai jų neliečia. Tinkamomis sąlygomis augalas kaip mat tankiai suželia, nebepalikdamas vietos augti piktžolėms: jas ravėti teks tik pirmaisiais metais. Augalai ilgaamžiai, išlieka dekoratyvūs 15 metų ir ilgiau. Dauginami šakniastiebio gabalėliais (geriau rudenį) – kad augalas atželtų, pakanka ir vos vieno pumpuro.

Vaistinė ir daugiažiedė baltašaknės labai panašios – pastaroji nežymiai aukštesnė (30–70 cm) ir lapų pažastėlėse išaugina gausesnes (2–5) žiedų kekeles. Menturialapė žydi ne taip gausiai, jos lapai ne išsidėstę vienas priešais kitą, kaip kitų rūšių, o auga menturiais.

Kolekcininkai kartais augina labai dekoratyvią raudonstiebę menturialapės baltašaknės formą (P.verticiliatum rubrum). Kam nepakanka vietinių augalų, gali pabandyti pasiieškoti atvežtinių. Šiaurės Amerikoje auga gigantiška metro ūgio P.commutatum – ypač tiktų didesniems sodams. Aukšta ir Sachalino saloje vešinti P.maximoviczii (pastarosios žiedai ypač aromatingi ir kvepia migdolais). Skirtingai nei kitos rūšys, švelniai rausvais žiedais pražysta P.roseum iš Tian-Šanio ar Šiaurės Vakarų Kinijos – ji neaukšta, vos 50 cm ūgio.

Norite dar žemesnių augalų? Tuomet jums tiks Tolimųjų Rytų senbuvė P.humile (10–20 cm). O jei esate prisiekęs retų augalų medžiotojas ir alpinių kalnelių puoselėtojas, galbūt susidomėsite P.hookeri iš Himalajų kalnų? Augalėlis vos 2,5-5 cm ūgio, su siaurų, spyglius primenančių 10–15 lapelų menturiu bei pavieniais violetiniais žiedais. Nepaisant savo miniatiūrinių matmenų, ši baltašaknė gana sparčiai krūmijasi ir kasmet gausiai žydi.

Nepagailėkite savo sode ar gėlyne vietos ir šiam pamirštam augalui.

Giedriaus Rumės nuotr.