Naujausios
Nuo savadarbės „šratinkės“ iki meninės kalvystės
52-ejų šiaulietis Vilius Šlapelis jau keletą metų žengia tėvo kalvio pėdomis. Tėvui daugiausia tekdavo kaustyti arklius, Vilius atsidavė meninei kalvystei.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Tėvo pamoka
„Nuo pirmos klasės turėjau savo įrankių dėžutę“, – pasakoja Vilius, prisimindamas meistravimų pradžią. Instrumentus sūnui dovanojo tėtis, dėl darbų gausos neturėjęs laiko pats jo mokyti kalvystės amato. Vilius mokėsi stebėdamas dirbantį tėvą. Tiesa, pirmieji gaminiai nebuvo metaliniai. „Kaimo vaikams buvau pridaręs įvairių medinių traktorių, su priekabomis ir be jų, automobiliukų“, – pasakoja.
Koks gi buvo pirmasis gaminys iš metalo? „Šratinkė“, – nedvejodamas rėžia meistras. Taip vadintą šratinį ginklą jis iš smalsumo pasigamino būdamas penkiolikos. Tomo Main Rido „Raitelį be galvos“ ir panašias nuotykių knygas mėgęs paauglys iš bibliotekos parsinešdavo ne tik jų, bet ir techninių knygų. Ir vienų, ir kitų paveiktas, pasigamino minėtą ginklą.
Tėvas neliko sužavėtas sūnaus eksperimentu. Vilius išgirdo griežtą jo pažadą neįsileisti į kalvę tol, kol šis turės ginklą. „Atidaviau“, – sąžiningai prisipažįsta kalvis. Tėvas jo akyse „šratinkę“ įmetė į tvenkinį.
Tėvo pamoką sūnus išmoko visam gyvenimui. Iki šiol daro praktiškus ir gražius, o ne žaloti galinčius gaminius.
Įvairiausi darbai
Vilių nuo mažens domino įvairūs mechanizmai. Vaikystėje iš tėčio dovanų gavo motorinį dviratį seseriai į mokslus vežioti. Kai dviratis sugedo, trylikametis Vilius nepasimetė – išsiardė ir sutaisė.
„Taip pas mane atsidarė servisas“, – kvatoja pašnekovas, prisimindamas, kaip kaimo berniukai pas jį tempė taisyti įvairias transporto priemones.
Bėgant laikui remontuojamus dviračius ir motorinius dviračius keitė motoroleriai ir motociklai. Darbščiose Viliaus rankose prie tėvo motorolerio priekio pritvirtinus ratus nuo šienapjovės gimė pirmasis jų rajone kartingas, vėliau – oro rogės su IŽ varikliu.
Tiesa, išsvajotų dizaino studijų, kurias buvo pradėjęs Taline, Vilius taip ir nebaigė. Įgijo agronomo specialybę, pagal kurią dirbti neteko. Jau 25 metus Lietuvos tautodailininkų sąjungai, kaip darbštus odininkas, priklausantis vyras beveik pusę šio laiko pradirbo buvusiame „Elnio“ odų ir avalynės fabrike dailininku. Ten užsiėmė ir įvairių suvenyrų iš natūralios odos gamyba.
Kalvystė, šįkart meninė, į meistro gyvenimą grįžo maždaug prieš penkerius metus, kai bankrutavo įmonė, kurioje dirbo reklamos gamybos srityje.
Dirba, kai aplanko įkvėpimas
Dabar kalvio planuose – nuosavo sodo namelio rekonstrukcija, panaudojant kalvio įgūdžius. Kol kas sumanymams realizuoti stinga lėšų, tačiau jau dabar namelį puošia originalus jo rankų darbo rakto formos numeris. Pirmas mažas žingsnis.
Meistras kuria gaminių kitiems. „Va, – rodo į kaimyno kieme didžiuliu metaliniu tinklu besiropščiantį plieninį vorą, – mano rankų darbo rezultatas.“ Svetingai leidus šeimininkams čia išvystame ir Viliaus Šlapelio darytus lauko žibintus, laiptų, balkono turėklus, šiukšliadėžę. Beveik visi gaminiai originaliai apipinti metaliniais lapais. „Netrukus šį dangtį pakeis metalinis, vėžlio formos“, – rodydamas į šulinį ateities sumanymą atskleidžia kūrėjas.
Paprašytas prisiminti sudėtingiausią ar įdomiausią kurtą metalinį gaminį, kalvis ilgokai mąsto. Neskaičiuoja nei prie kūrinių sugaišto laiko, nei vertinantis jų gamybos sunkumus. Leidžia sau būti menininku: jei nėra įkvėpimo – nedirba arba darbuojasi iki išnaktų, jei šis aplanko.
Staiga prisimena: „Žinau, kuris mano kūrinys buvo gausiausiai aplietas ašaromis ir į kurį įdėjau daug dušios. Tai trijų dekoratyvinių rožių puokštė, kurią dariau tėvo kapui.“
Nėra vienodų darbų
Metalo pjovimo, suvirinimo instrumentų Vilius Šlapelis neskolina. „Čia esu egoistas“, – sako meistras. To išmoko iš tėvo. Jo kiekvienas instrumentas turėjo savo vietą ir buvo naudojamas griežtai pagal paskirtį. „Pavyzdžiui, vieni grąžtai skirti metalui gręžti, kiti – medžiui, treti – plytoms, betonui ir akmeniui. Kitas iš nežinojimo supainios ir sugadins“, – savo apsisprendimą aiškina vyras. Žinoma, atsuktuvo kaimynui nepagaili, tačiau jei šis po dienos negrąžina, nesidrovi paklausti.
Vilius instrumentus saugo. Iki šios turi dildes metalui apdoroti iš pirmosios jam tėvo dovanotos įrankių dėžės. Jos jį gelbėjo, remontuojant siuvimo mašinas.
Dabar meistras kuria autentiškus metalo gaminius, ypač nemėgsta kičo, „štampovkės“. „Ar matėte ant medžio du vienodus lapus? Ne. Taip ir mano kalami metaliniai lapeliai – kiekvienas skirtingas. Dviejų vienodų gaminių nesu padaręs ir niekada nedarysiu“, – nedvejodamas žada kalvis.
Jono TAMULIO nuotr.
KŪRĖJAS: Vilius Šlapelis, rodos, pats sunkiai besuskaičiuoja įvairias meno rūšis, kurias teko išbandyti. Ir odinius meno dirbinius gamino, ir juvelyrinius, iki šiol groja bandonija, užsiima menine kalvyste, pedantiškai saugo 20–25 metų senumo teptukus, kuriais tapė didžiulius paveikslus.
DOVANOS: Dėl dovanų meistras galvos nesuka. Puiki išeitis – paties daryti vardiniai juodo plieno taurė ar bokalas. Juos susidomėjęs apžiūri šeimos numylėtinis Teris.
NUMERIS: Viliaus Šlapelio sodo namelį puošia rakto formos numeris.
ŠAŠLYKINĖ: Šią šašlykinę autorius pavadino „Kraičio skrynia“.
ŠIUKŠLIADĖŽĖ: Net šiukšliadėžė meistro rankose virsta meno kūriniu.
VORAS: „Ėjo kartą, ėjo ėjo voras, Petras buvo, bet ne storas“, – nenoromis pradedi niūniuoti, pamatęs šį V. Šlapelio darbą.