Naujausios
KNYGA APIE PAŽINTĄ IR NEPAŽINTĄ A. RAŽAUSKĄ
Iki 1990-ųjų metų gyvenome laiku, kai buvo viena partija ir viena tiesa. Dabar pripratome gyventi laiku, kai žmonės per keletą metų sugeba pakeisti kelias partijas, tariamai išpažinti vis kitokias vertybes.
Vieni tokius vadina lanksčiais, gebančiais greitai persiorientuoti besikeičiančiame gyvenime, kiti sako atvirkščiai – tokie žmonės yra bestuburiai, išduodantys ir paminantys savo idėjas.
Nėra abejonės, kad žmonėms, nevartaliojusiems savo kailio papūtus naujiems politiniams skersvėjams, gyventi buvo ir yra sudėtingiau. Tokiems priskirčiau ir A. Ražauską, ką tik pasirodžiusios pakruojietės Pranutės Kvedarienės knygos „... pažintas ir nepažintas Algirdas Ražauskas“ herojų. Knyga pažymimas A. Ražausko 60-metis.
A. Ražausko šeimos šaknys – ne Šiaurės Lietuvoje. Į Pakruojį jis atvyko iš Tauragės krašto 1981 m., būdamas 29 metų. Jo gyvenimo kelias – tipiškas agrarininko kelias. Jau šešiolikos jis dirbo kolūkio apskaitininku, vėliau – Skaudvilės tarybinio ūkio agronomu, skyriaus valdytoju. 1978 m. jis baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, o 1981 m. atsidūrė derlingose Pakruojo rajono žemėse. Čia ateivis iš Pietų Žemaitijos pasiliko visam gyvenimui – Rozalimo kapinaitėse 2008 m. jis ir palaidotas.
1981 m. A. Ražauskas dirbo Pakruojo rajono tarybos vykdomojo komiteto Žemės ūkio skyriaus valdybos vyriausiuoju agronomu, o nuo 1985 m. – Žvirblonių tarybinio ūkio direktoriumi, vėliau – Žvirblonių kolūkio pirmininku.
A. Ražausko nebuvau sutikęs, su juo neteko diskutuoti nei apie politiką, nei apie žemės ūkio problemas. O būtų buvę įdomu – ypač politikos klausimais.
Perskaitęs biografinę apybraižą supratau, kad agrariniais klausimais su oponentu būtų buvę sunku diskutuoti. Čia jis pasirodė patyręs išmanytojas, perėjęs „ugnį ir vandenį“ nuo sovietinių laikų kolūkių iki nepriklausomos Lietuvos politikų drastiškų veiksmų žemės ūkyje.
Tik išsamiai perskaitęs knygą, suvokiau, kodėl A. Ražauskas buvo vertinamas taip prieštaringai. Gyvename Lietuvoje, kurioje nors ir įregistruota per 40 politinių partijų, kol kas pripažįstami tik du politiniai poliai – kairė ir dešinė.
A. Ražauskas atstovavo kairuoliškosioms pažiūroms, visada gynė savo tiesas, paremtas gyvenimo patirtimi. Savo pritarėjams jis išliko kaip žmogus, turėjęs tvirtą stuburą, visada stovėjęs kaimo žmonių barikadų pusėje ir neišdavęs žemdirbio idealų.
Vienas A. Ražauską pažinojęs žmogus knygos herojų įvardijo labiau socialistu, kuriam pirmiausia rūpėjo kaimo žmonių socialiniai reikalai.
Žiūrint per politinių akinių prizmę, akivaizdu, kad A. Ražauskas (ką ir padarė daug jo oponentų) galėjo pasirinkti kompromisinę socialliberalizmo kryptį, siekiant sufokusuoti žmogaus laisvę veikti su valstybės siekimu užtikrinti visų visuomenės narių socialinį saugumą. Deja, tokiems žingsniams tuomet nebuvo pritarimo nei Seime, nei vyriausybėje.
Neseniai pakalbinau keletą „A. Ražausko laikų“ Pakruojo žemės ūkio specialistų. Lyg susitarę jie dėliojo panašų buvusio kolegos portretą: „Žodžio žmogus“, „ką pasakė, tą padarė“, „kam pažadėjo padėti, tam padėjo“.
Ypač įstrigo žodžiai: „Jam rūpėjo ne tik ūkio fermos, pasėliai, derlius. Jam rūpėjo Žvirblonių žmonės, gyvenvietė, pagarba kaimo gyventojams.“
1990–1992 m., sulaukęs rinkėjų paramos, A. Ražauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu, o Pakruojo rajonas gali didžiuotis, kad jų atstovas buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Taigi A. Ražauskas buvo tarp tų, kurie kūrė ir pateikė AT – Atkuriamojo Seimo išsivaduojamojo judėjimo strategiją ir planą, kuris leido Lietuvai pirmajai iš buvusių sovietinių respublikų paskelbti Lietuvos valstybės savarankiškumą.
Už nuopelnus atkuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę A. Ražauskas 2000 m. buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Audžiu mintį, kad knygos autorei nebuvo lengva rašyti apie A. Ražausko politines pažiūras žinant anuometinį kontekstą, kai buvusieji TSKP nariai tapdavo karingais dešiniaisiais. Susilaukė pašaipių replikų ir A. Ražauskas. Kita vertus, knygos autorei nereikėjo blaškytis ieškant politinių pažiūrų pokyčių priežasčių, motyvų. Jos knygos herojus išliko ištikimas A. Brazausko politinei linijai ir pokyčių raidai: A. Ražauskas Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo LKP nariu, 1992 m. – LDDP, o nuo 2001 m. – LSDP nariu.
Šiuo požiūriu A. Ražausko pažiūros buvo panašios kaip jo kolegų Seime Antano Budvyčio, Alfonso Giedraičio, Mindaugo Stakvilevičiaus, Juozo Bernatonio, Donato Morkūno, Virmanto Velikonio.
1992–1996 m. A. Ražausko veikla Seime rodo, kad jis niekada nesikišo į reikalus, kurių neišmanė. O geriausiai jis išmanė agrarinius, žemės ūkio įmonių privatizavimo klausimus. Čia jis ir parodydavo savo kompetenciją, išsakydavo įžvalgas, kurios ne visada patikdavo politiniams oponentams.
Skaitant biografinę apybraižą apie A. Ražauską, susidaro įspūdis, kad antra „kolizinė“ ir sunkiau plunksnai pasidavusi medžiaga – rašyti apie knygos herojaus veiklą ir darbus XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje. Tai „laukinio kapitalizmo“ periodas, kai prasidėjo nešvari privatizacija, kolūkiai transformavosi į bendroves, o bendrovių narių pajus, dažnai nežinant bendrovių vadovams, pradėjo supirkinėti „berniukai“ iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio.
Ne išimtis buvo ir Pakruojo rajonas. Tokiems, kaip A. Ražauskas, nebuvo patirties, žinių, kaip su tokiais reiškiniais kovoti, kaip išsaugoti ir apginti kaimo žmogaus interesus.
Kolūkiams tampant bendrovėmis, 1992 m. A. Ražauskas tapo Žvirblonių žemės ūkio bendrovės laikinuoju administratoriumi, vėliau – bendrovės pirmininku. Lietuvos žemdirbiai patyrusį žemės ūkio reikalų specialistą išrinko Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentu.
Būdamas strateginio mąstymo žmogus A. Ražauskas puikiai suprato, kokios jėgos, didžiuosiuose šalies miestuose privatizavus pagrindinius objektus, atsisuko į Lietuvos kaimą.
Būdamas LŽŪB asociacijos pirmininkas, A. Ražauskas ne kartą iš tribūnų aiškino kolegoms žemdirbiams, kad pajų supirkinėtojų landžiojimas į bendrovių narių namus yra tiesioginis pajininkų reketas. Jis įžiūrėjo tolimesnį pavojų – pajų supirkinėtojams nerūpi Lietuvos kaimo ateitis, jiems terūpi greitas praturtėjimas. Dėl šios priežasties pagal savo išgales ir sugebėjimus A. Ražauskas kvietė pajus parduoti ne atsitiktiniams „berniukams“, o bent jau turinčioms šiokią tokią žemės ūkio veiklos patirtį organizacijoms. Ne viskas A. Ražauskui pasisekė. Apie tai knygoje irgi rašoma.
Nėra abejonės, kad knyga apie A. Ražauską – reikalinga, laukta. Ja siekiama ir edukacinių tikslų – nupiešti Žmogaus portretą, kuris liudija, kiek gali nuveikti savo kraštui, savo kaimo bendruomenei vienas žmogus. Knyga moko mylėti ir vertinti ne tik tuos, kurie išėjo, bet ir tuos, kurie gyvena čia, greta mūsų žiemgalių žemėse dabar.
Knygoje rasite A. Ražausko bendraminčių Seime ir Pakruojyje pasisakymų apie savo kolegą. Gerai, kad „nepamirštama“ leidinyje pateikti ir jo oponentų kritinių pasisakymų.
Norėčiau išskirti atvirus, šiltus A. Ražausko artimųjų – žmonos Dalės Ražauskienės, dukters Aušrinės Ražauskaitės-Misiuvienės ir sūnaus Ramūno Ražausko atsiminimus.
Jiems knygos herojus buvo tėvas, vyras, mokytojas, patarėjas, žmogus, kuris „beprotiškai daug dirbo, negailėdamas savęs, džiaugėsi ir liūdėjo, klydo ir tiesėsi.“
Biografinė knyga „... pažintas ir nepažintas Algirdas Ražauskas“ siūlo ne tik atsakymus, bet ir kelia daug klausimų Pakruojo krašto žmonėms: ar galėjo Lietuvoje būti mišrus Vidurio kelias, kuris būtų padėjęs ne drastiškai, o palaipsniui išsaugoti žemės ūkį.
Gal tada nebūtų į Šiaurės Lietuvą atplūdusios skandinavų kiaulių fermos, gal būtume galėję PATYS tvarkytis savo žemėje ir fermose, patys puoselėti kaimo žmonių vertybes. Į šiuos ir kitus klausimus atsakys Visagalis Laikas, o kol atsakymų nėra, turime būti tolerantiškesni vieni kitiems. To ir moko knyga apie 1990-ųjų metų Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarą Algirdą Ražauską.
Doc. dr. Stasys Tumėnas
