Škaplierinės trauka į Linkuvą

Škaplierinės trauka į Linkuvą

Skersvėjai išblaškė seseris ir brolius.

Škaplierinės dienos vėl gyvus sušaukia.

Grįžtame iš tolių, grįžtame namolia.

Ir apglėbiam rankom tėviškės palaukę.

Ištrauka iš Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės eil. „Linkuva“.

Linkuvos gyvenimas neįsivaizduojamas be metų įvykio – Škaplierinės atlaidų. Linkuviškai kalbant – Škapliernos, kuri Linkuvoje švenčiama nuo 1738 m., kada čia įsikūrę karmelitai įsteigė šv. Škaplieriaus broliją, o Žemaičių vyskupas Juozapas Karpis paskelbė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės šventę. Dar po 7 metų – 1745 metais – Linkuvos bažnyčia pradėta vadinti Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės vardu. Turbūt nuo tada prie didžiojo altoriaus bažnyčioje atsirado ir Linkuvos bažnyčios pasididžiavimas – „Dievo Motinos paveikslas“.

Akivaizdu, kad Škaplierna, Škaplierius – ne vietos žmonių lūpomis ištarti žodžiai. Škaplierius – lotyniškai scapulare – pečių apdangalas, ilgas, stačiakampis, krūtinės pločio audeklas, dengiantis krūtinę ir nugarą. Kaip teigia menotyrininkė Aurelija Rusteikienė, išpopuliarėjęs tarp pasauliečių karmelitiškasis škaplierius buvo modifikuotas į du juostele sujungtus nedidelio dydžio audeklo gabalėlius, kurie puošiami Švč. Mergelės Marijos, Jėzaus Kristaus inicialais arba vienuolijos herbu. Škaplierius gelbsti jį dėvintį žmogų nuo nelaimių ir pagundų, o po mirties apsaugo nuo pragaro liepsnų.

Škaplierna – ne tik linkuvių šventė. Į ją renkasi ir žmonės iš Pašvitinio, Pamūšio, Vaškų, ir, be abejo, Linkuvos parapijos.

Literatūros šaltiniuose minima, kad anksčiau į atlaidus sugužėdavo žmonės ir iš daug tolėliau – Šiaulių, Joniškio, Lygumų, Meškuičių, Saločių, Joniškėlio, Pasvalio. Tad nereikia stebėtis net 39 metus Linkuvos parapijoje pastoracinį darbą dirbusio kanauninko Jurgio Danio teigimu, kad per oktavą (Škapliernos savaitę) šv. Komunijos būdavo išdalinama per 12000. „Kiekvienam linkuviui Škaplierinės išpažintis yra beveik taip privaloma, kaip ir Velykinė. Kas jos neatlieka, laikomas apsileidusiu kataliku“, – rašoma Čikagoje išleistoje A. Šešplaukio knygoje „Linkuva, Šiaurės Lietuvos švietimo židinys“ (1978).

Šių dienų Linkuvos Škaplierinės atlaiduose vykstanti prekyba sutraukia prekeivius iš visos Lietuvos. Pastaraisiais metais įsivyravo kičinė prekyba, lietuviškus gaminius išstumia „visagalė“ kinų produkcija. Šiandien tik pavydas ima, kai skaitai, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Škaplierinės „jomarkuose“ į Linkuvą suplūsdavo prekeiviai iš Maskvos, Kostromos, Lodzės, Rygos, Karaliaučiaus, Tilžės.

Visą Škaplierinės savaitę miestelyje vykdavo prekyba (kailiai, galanterija, puodai, ratai, indai...), o atlaidų pabaigoje beveik viskas būdavo išperkama. Prekybą paįvairindavo būtinas atlaidų palydovas – cirkas su žvėrimis, juokdariais, „monelninkais“.

Prekybininkų geografija susiaurėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kada sugriežtėjo valstybių ribos, pasienio taisyklės.

Po Pirmojo pasaulinio karo įsigalėjo ir kitas linkuvių paprotys – pagrindinę Škaplierinės dieną – sekmadienį, Linkuvos mokyklą lankiusiems kraštiečiams po pamaldų susirinkti klebonijos sode tradiciniam pasimatymui: „palaikyti pažintį, atnaujinti draugiškus santykius, jaunesniems pažinti senuosius, vyresniems – jaunesnius“ (J. Danys).

Keičiasi laikai ir tradicijos. Nebėra Linkuvoje klebonijos sodo ir tvenkinio, bet atsiranda naujų tradicijų: futbolo rungtynės su „amžinu varžovu“ Pakruoju, tradiciniu tapęs bėgimas aplink Linkuvą ir t. t.

Su nekantrumu laukiu šio sekmadienio. Linkuvos šviesuolės Mokytojos S. Lovčikaitės iniciatyva miestelyje atsirado nauja traukos vieta – 2011-10-08 atidengtas paminklinis akmuo greta Kultūros centro, bažnyčios ir karmelitų vienuolyno ansamblio. Paminklas vienam žymiausių Šiaurės Lietuvos rašytojui Juozui Paukšteliui – Šiaurės Lietuvos laukų akmuo, papuoštas metaline kuklia saulute ir įrašytais žodžiais: „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai, 2011“.

Šis paminklas, atsiradęs ne greta gimnazijos, o beveik miestelio centre, tarsi praplėtė Linkuvos kultūrinę erdvę. Šis paminklas-simbolis skirtas ne tik rašytojui, bet ir visiems linkuviams, gyvenantiems ar gyvenusiems Linkuvoje: kad kiekvienas prisimintų, jog čia jų namai.

Puiku, kad paminklas pastatytas ne valstybės biudžeto lėšomis, o Žiemgalos linkuvių klubo ir visų linkuvių surinktomis lėšomis. Bendruomenė į šią pilietinę akciją, tvirtinančią bendruomeniškumo jausmą „įtraukė“ ir rajono valdžią, tuo įrodydama, kad piliečių ir valdžios bendradarbiavimas duoda puikių rezultatų.

Mūsų žemietis rašytojas J. Paukštelis rašė: „Kiekviena žinia žinutė, koks naujas užmojis ar pastanga mielojoj Linkuvėlės padangėj man labai miela žinutė. Visada mane tie keliai, tie takiai gerai nuteikia.“

Šis sekmadienis ir Škaplierinės atlaidai parodys, ar tai bus pirmoji Škaplierna, kai po pagrindinių sekmadienio pamaldų susitiksime prie savo iniciatyva sukurto paminklo „Čia mūsų namai“. Namai tų, kurie gyveno ir dirbo, mokėsi, išvyko į platųjį pasaulį, bet nori čia sugrįžti, kad pajustų savo šaknis, savo pagrindų pagrindą – Linkuvą.

Doc. Stasys Tumėnas, linkuvis