Naujausios
IŠ LIETUVYBĖS ŠALTINIO
Etnokursai – langas į tautos kultūros paveldą
Ketvirtadienį Kelmėje baigėsi 25-ieji žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai. Idėjos, nedideliame mieste kviesti žmones mokytis senolių išminties, autorius profesorius Romualdas Apanavičius kursus Kelmėje vadina langu į tautos kultūros paveldą. Populiarumo kursai neprarado iki šių dienų.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Savo tautos labui
Į jubiliejinius vasaros kursus Kelmėje šiemet susirinko daugiau kaip 200 žmonių.
Per kursų atidarymą Garbės ženklais „Už nuopelnus Kelmės rajonui“ apdovanotas profesorius, kursų idėjos sumanytojas Romualdas Apanavičius bei profesorius Alfonsas Motuzas, ilgus metus tyrinėjantis ir populiarinantis Kelmės krašto katalikiškąjį paveldą.
R. Apanavičius, dėkodamas už apdovanojimą, tvirtino, jog nelabai jo nusipelnęs. Tik dirbęs tautos labui.
„Jau praėjo kursų ketvirtis amžiaus, o aš puikiausiai prisimenu ir pradžią, ir penkmetį, – sakė profesorius. – 25 metai tautos istorijai yra akimirka, tačiau žmogaus gyvenime – reikšmingas etapas. Galime pasidžiaugti savo tikslą pasiekę, jei ir po šitiek metų matome gausią kursų lankytojų auditoriją, daugybę jaunų žmonių. Kai kurie iš buvusių pirmųjų kursų dalyvių tada vaikų, paauglių, šiemet patys kitiems skaitys paskaitas“.
Profesoriaus teigimu, vasaros kursai nėra lietuvių išradimas, tai daugiausia Skandinavijos šalių, ypač Suomijos, patirties pritaikymas. Nuo 1960-ųjų Europoje prasidėjo folklorinis judėjimas: pradėti rengti festivaliai, stovyklos, užsiėmimai visuomenei. Intensyvūs kursai pasiteisino, nes vyksta ir šiomis dienomis.
R. Apanavičius su dėkingumu prisiminė rekonstruktorių ir meistrą Egidijų Virbašių, kursų idėjos bendraautorį, tuometinį Kelmės vykdomojo komiteto pirmininką Zenoną Mačernių, leidusį kursams vykti ir vėliau visokeriopai juos globojusį. Kursų sėkmę nulėmė ir jauki miesto aplinka, malonūs žmonės.
Tradicinių amatų reikšmė – didžiulė
Kursų dalyvius sveikino Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė.
Prieš 25 metus atsiradę kursai, kiti panašūs renginiai, pasak viešnios, užaugino Lietuvoje vykstančius folkloro festivalius, stovyklas. Kelmės kursai išlaikė bene akademiškiausią lygį, turi ir jaunesnių savo pasekėjų visuose regionuose.
„Per tuos metus Lietuvoje atsitiko daug dalykų. Atsirado etninės kultūros, Tautinio paveldo produkto įstatymai. Kuriasi tradicinių amatų centrai. Vienas centrų atidarytas ir Kelmėje. Tačiau svarbiausia – pasiektas etninės kultūros pripažinimas“, – tvirtino I. Seliukaitė.
Tradicinių amatų reikšmė tautinei tapatybei, pasak I. Seliukaitės, ir vėliau kalbėjusio Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos prezidento, Lietuvos edukologijos universiteto istorijos fakulteto Baltų proistorijos katedros profesoriaus Liberto Klimkos, didžiulė.
Todėl labai smagu ir svarbu, kad Kelmės amatininkai po Tradicinių amatų centro stogu turės galimybę rinktis ir kurti. Kelmėje amatininkų yra, jie geba parodyti meistriškumą, paveldėtą iš kartos į kartą. Tęsiamos akmentašystės, audimo ir kitos tradicijos.
I. Seliukaitė tvirtino, jog rankų darbo gaminiai yra tradicinių amatų ateitis.
L. Klimka ketvirtį amžiaus rengiamus kursus vadino istoriniu įvykiu ir pavyzdžiu kitiems regionams, kaip reikia gaivinti gyvąją amatų ir muzikavimo tradiciją.
„Gyvoji tradicija reikalinga kiekvienam žmogui, kaip lietuvybės jausena, įrodymas ir požymis. Labai svarbu, kad šitie kursai suderina ir praktinį, ir akademinį lygmenį“, – sakė profesorius.
Poilsiui laiko nebuvo
Po kursų atidarymo gausus būrys pasklido po įvairias sekcijas, įsikūrusias Kelmės krašto muziejaus restauruotame svirne, rūsiuose, Kelmės kultūros centre. Tautodailininkės Kornelijos Lopetienės kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai meistrės padedami mokėsi pinti iš šiaudelių. Ten pat su mokinėmis siuvinėjo, riešines mezgė tautodailininkė Jolanta Gečienė.
Kelmės dvaro svirnas tiesiog dunksėjo nuo akmens kalimo. Svirno prieigose daugiau kaip dešimtis vaikinų ir merginų bandė kalbinti akmenį kartu su tautodailininku, meno kūrėju Valdu Bandza. Šalia lazdas drožti mokė tautodailininkas Mečislovas Ežerskis. Svirne būrys mažeikiškių gaminosi įvairius papuošalus iš žalvario, vario. Juos mokė Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto juvelyrikos ir kalvystės ketvirto kurso studentė Dovilė Norbutaitė. Būsimoji juvelyrė, nors ir kilusi iš netoli nuo Kelmės įsikūrusio Pakėvio kaimo, kursuose – pirmą kartą. Anksčiau vis sutapdavo jos studijų ir kursų laikas.
Kelmės krašto muziejaus rūsiuose Mindaugas Dimšlys mokė pasidaryti kankles, tautodailininkas, meno kūrėjas Eugenijus Arbušauskas – išsidrožti kaukes. Keramikės Audronės Šlyterienės ir dailės pedagogės Linos Užomeckienės padedami kursų dalyviai iš molio sukūrė malonių akiai darbelių ir išdėliojo džiūti ant rūsio laiptų.
Tradiciškai daug dalyvių sulaukė pynimo iš vytelių mokytoja tautodailininkė Lina Grigalauskienė, karpinių meistrė, tautodailininkė, meno kūrėja Nijolė Rimkienė, tautinio kostiumo detalių kūrėja dailės pedagogė Irena Arlauskienė. Nestovėjo be darbo ir tautodailininkės audėjos Onos Butvilienės staklės, savo patirtimi dalijosi juostų audimo mokytoja, tautodailininkė Loreta Račkauskienė.
Virkdė dešimt armonikų
Ne mažiau negu amatų, dalyviai rinkosi ir etnomuzikavimo sekcijas.
Muzikos pedagogas Osvaldas Gerbenis sulaukė net dešimties dalyvių, norinčių nors kiek išmokti virkdyti armoniką. „Tenka repetuoti po du. Kitaip – neįmanoma. Visai susipainiotume“,– sakė ilgametis kursų mokytojas.
Kultūros centras aidėjo nuo kanklių (mokė docentė Vida Palubinskienė, asistentė Vaiva Kenstavičiūtė, mokytoja metodininkė Ona Šikšnienė), piemenų instrumentinės muzikos (vadovas muzikos pedagogas Arūnas Stankus), bandonijų (vadovas etnomuzikologas Arvydas Kirda), smuiko (vadovė etnomuzikologė Gaila Kirdienė).
Centro fojė, padedami choreografės Dijanos Bakšienės ir muzikanto Gerimanto Ruko, šokių, ratelių, žaidimų mokėsi ir jauni, ir vyresni. Žemaitiškas dainas iš širdies traukė moterys iš įvairiausių Lietuvos kampelių, kartu su vadove, muzikos pedagoge Dainora Petrikiene.
Evangelikų bažnyčioje apeiginio giedojimo, ritualinio religinio folkloro daudytėmis, ragais, mediniais trimitais, katilais-būgnais, signalinėmis lentomis mokė profesorius Alfonsas Motuzas.
Ir paskaitos, ir vakaronės
Jubiliejiniai kursai išsiskyrė renginių gausa.
Pirmąją kursų dieną atidarytas Tradicinių amatų centras. Pristatytos dvi autorinės parodos: jubiliejinė audėjos Onos Butvilienės ir karpinių meistrės Nijolės Rimkienės. Surengta ekskursija į Užventį, pakeliui aplankyti medinio sakralinio paveldo objektai.
Etnomuzikologas pristatė albumą „Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui atminti“, profesorius Alfonsas Motuzas – maldyną, giesmyną ir kompaktinę plokštelę, sudėtą į leidinį „Šermeniniai Žemaičių Kalvarijos kalnai. Maldynas ir giesmynas“.
Kas vakarą vykdavo vakaronės, buvo ragaujami žemaičių tradiciniai valgiai.
Kursų pabaigtuvėms tradiciškai surengta dalyvių darbų paroda ir koncertas.
Autorės nuotr.
JUOSTOS: Daug dalyvių mokėsi austi vytines juostas, ranges, kitas tautinio kostiumo detales.
ŠOKIAI: Šokių, žaidimų, ratelių mokėsi ir jauni, ir vyresni.
)
MOLIS: Dirbiniai iš molio dar tik džiūva.
)
AKMUO: Tautodailininkas, meno kūrėjas Valdas Bandza džiaugėsi sulaukęs nemažai norinčiųjų mokytis kalbinti akmenį.
JUVELYRIKA: Būsimoji juvelyrė Dovilė Norbutaitė dalijo patarimus būreliui mažeikiškių, kaip pasigaminti norimą papuošalą.