Naujausios
MANO ŠAKNYS – RADVILIŠKIO ŽEMĖJE
Etnokultūrinė stovykla vedė į senovę
Kleboniškių pušyne savaitę veikusioje etnokultūrinėje stovykloje vaikai ne tik ilsėjosi, bet ir mokėsi senovinių amatų, šokių, lankė Kleboniškių apylinkes, domėjosi etnografiniu paveldu.
Saulius JUŠKEVIČIUS
saulius@skrastas.lt
Vaikus sukvietė stovykla
Per 70 vaikų ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Vokietijos turėjo galimybę dalyvauti jau ketvirtojoje respublikinėje etnokultūrinėje stovykloje Kleboniškių pušyne „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip diedukai darė“, kurią organizavo Radviliškio miesto kultūros centras ir jaunimo klubas „Mix“.
Pasak vyriausiosios stovyklos vadovės Svetlanos Trigarcevos, į stovyklą rinkosi vaikai, kurie nori labiau pažinti savo šalies kultūrinį paveldą.
„Vaikai čia ne tik ilsėjosi, bet ir bandė išmokti liaudies šokių, dainų, susipažino su senoviniais amatais. Vaikų laukė ir turiningas poilsis, nauji įspūdžiai, bendraminčiai. Smagu, kad vaikai tokie imlūs, noriai mokėsi rodomų šokių, žaidimų“, – sakė ji.
Stovykloje skambėjo ir liaudiška muzika, senovinės dainos. Pas stovyklautojus svečiavosi folklorinis ansamblis „Aidija“.
Susitikimas su senove
Buvusi folklorinio ansamblio „Aidija“ vadovė Angelė Virgailienė, kuri trejus metus vadovo stovyklai, pristatė Aukštaitijos regiono tradicinius tautinius kostiumus. Juos vaikams pademonstravo Jūratė ir Donatas Stakvilevičiai.
Etnografinio ansamblio „Šeduva“ vadovė Emilija Brajinskienė prie degančio laužo susirinkusiems stovyklautojams pasakojo Šeduvos krašto sakmes ir padavimus, vietine tarme dainavo šio krašto dainas. Pasak vaikų, kai kurie pasakojimai net ir vyresniems atrodė labai realūs, o mažesniems net baimės įvarė.
Diana Martinaitienė mokė groti kanklėmis ir skudučiais, supažindino su etnomuzika. Albertas Martinaitis mokė sukti vilkelį, žaisti akmeninį futbolą, išbandyti taiklumą mėtant lanką ir ietį, kaip tai buvo daroma senovėje. Į stovyklą jis atvežė dalį kultūrinio paveldo dirbinių – įvairių muzikos instrumentų, kuriuos leido išbandyti vaikams. Šie turėjo progą pūsti ragą, groti kanklėmis, mušti būgną.
Mokėsi amatų
Labiausiai stovyklautojai laukė amatų dienų ir popiečių, kurių metu tautodailininkai mokė įvairių amatų. Šiomis dienomis nuo pirmų susitikimo minučių darbas virte virė.
Savo kalvystės dirbinius demonstravo Sigitas Laurutis. Prie medžių pavėsyje rūkstančio žaizdro stoviniavę vaikai stebėjo, kaip ugnyje įkaitęs metalas tampa paklusniu kalvio rankų jėgai, patys bandė kaitinti metalą bei pasidaryti įvairių darbelių. Kalvystės amato pabandžiusios mergaitės pradžioje aikčiojo dėl nuo žaizdro einančio karščio ir su baime kalė įkaitusias vinis. Tačiau jau užsiėmimo pabaigoje jos drąsiai ir tvirtai plaktuku kalė įkaitusią geležį.
Medžio drožėjas Eugenijus Arbušauskas mokė vaikus savo amato bei pasakojo apie medienos ypatybes, Užgavėnių kaukių gamybą, leido stovyklautojams patiems pamėginti iš medžio žievės išsidrožti kaukę.
Pynimo iš vytelių meistras Petras Grušas su vaikais pasidalijo savo amato paslaptimis. Vaikai ir patys pabandė pinti nesudėtingus darbelius – gėles.
Albertas Martinaitis vaikus sudomino amuletais iš akmens. Stovyklautojai ir patys bandė jų pasidaryti.
Įvairių juostų gamybos paslapčių vaikus mokė stovykloje apsilankiusios Diana Martinaitienė ir Regina Martyšienė.
Užsiėmimų rado visi
Kiekvienas stovyklautojas rado širdžiai mielų užsiėmimų.
Bronė Gricienė vaikams atskleidė sodų iš šiaudų gamybos paslaptis.
Lipdyti iš molio įvairius keramikos dirbinius mokė Jadvyga Kurmanskienė. Po pamokos ant stalo puikavosi vaikų rankomis padaryti moliniai suvenyrai, amuletai, vazelės.
Vaikus sudomino ir varinių žiedų gamyba. Šio amato paslaptimis su stovyklautojais pasidalijo Donatas Kurmanskis. Ne tik berniukai, bet ir mergaitės su entuziazmu ir užsispyrimu švitriniu popieriumi blizgino metalą, įvairiais galąstuvais, kaltais ar ylomis graviravo žiedus.
Nemažo susidomėjimo sulaukė ir Jovilės Kurmanskytės papuošalų iš odos gamybos pamokos.
Gražiadarbė Regina Martyšienė norinčius mokė įvairiausių karpinių subtilybių ir raštų įvairovės. Pasak jos, tai daug kruopštumo, atidumo ir užsispyrimo reikalaujantis darbas.
Ne mažiau vaikus sudomino ir vilnos vėlimas. Vadovaujami Godos Sirutytės, vaikai į muiluotą vandenį mirkė spalvotos vilnos gabaliukus ir kantriai juos suko delnuose, kol susisukdavo nedideli kieti rutuliukai.
Parengiama vis kitokia programa
Vaikai jau ketvirtus metus ne tik prisiliečia prie savo kultūros istorijos, senovinių papročių, gyvenimo būdo, bet ir susiranda draugų, patiria gyvenimo be telefonų ar interneto įspūdžių, sužino tai, kuo paprastai net nesidomėtų.
„Susidomėjimas stovykla kasmet auga. Pirmus dvejus metus stovykloje būdavo po 30 vaikų, pernai – per 60, o šiemet – net per 70. Norinčiųjų buvo tiek, kad būtume galėję rengti ir antrą pamainą“, – sakė stovyklos koordinatorius Romualdas Juzukonis.
„Pirmųjų stovyklų metu vaikai lankė Pakalniškių apylinkes, domėjosi šalia stovyklos esančiu paveldu, vyko apžiūrėti vėjo malūnų, daug dėmesio skyrė amatams, ūkio darbams, lankėsi Maziukų bitininkystės sodyboje. Šiemet daugiau dėmesio skyrėme senoviniams amatams, etnokultūrai, lankėmės Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre Kuršėnuose, ten stovyklautojai dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose“, – sakė S. Trigarceva.
Kai kurie stovyklautojai šioje stovykloje dalyvauja jau trečią ar ketvirtą kartą, nes juos viliojo įdomūs užsiėmimai. Vaikai džiaugėsi čia išmokę drožti, austi, groti kanklėmis. Daugelį jų suvienijo meilė dainai, muzikai, šokiui. Kalbinti vaikai džiaugėsi galimybe vakarais pasėdėti prie laužo, išsikepti jame bulvių, klausytis ir mokytis senoviškų dainų, susitikti su draugais bei įsigyti naujų.
Trečią kartą stovyklaujanti dabar Airijoje gyvenanti Agnė Savickytė pasakojo, kad atvykusi atostogauti pas močiutę ir sužinojusi, jog ir šiemet bus tokia stovykla, panoro joje dalyvauti. „Tai ne tik proga susitikti jau buvusių stovyklų draugus, bet ir galimybė sužinoti kažką naujo ir įdomaus“, – sakė mergaitė.
Pats jauniausias stovyklos dalyvis septynmetis Gerdas Brazys buvo ir pats nekalbiausias. Paprašytas papasakoti apie stovyklą, pasakė: „Viskas įdomu. Netrukdykit“. Ir toliau stebėjo vilnos vėlimo procesą bei pats bandė tai daryti.
Šiemet pirmą kartą stovykloje dalyvavo keletas lietuvių vaikų iš Vokietijos, kuriuos atlydėjo Jurgita N. Pickel.
„Mūsų, Vokietijos lietuvių bendruomenės, vaikų klubą prie Vasario 16-osios gimnazijos lanko vaikai nuo 7 iki 14 metų. Apie stovyklą sužinojome internete. Atvykome tarsi mažytis desantas, kurį tautiečiai atsiuntė pažiūrėti, ir tikrai nesigailime. Iš šios stovyklos išsivešime pačius geriausius įspūdžius, užsiėmimų gausa ir įvairovė tiesiog stebina“, – sakė ji.
Pasak stovyklos organizatorių, panašią stovyklą tikimasi organizuoti ir kitais metais.
AUTORIAUS nuotr.
STOVYKLA: Jau ketvirtą kartą Kleboniškių pušyne surengta etnografinė stovykla.
KARPINIAI: Regina Martyšienė stovyklautojus mokė paties kruopščiausio karpinių meno.
PAMOKA: Vaikai stebėjo, kaip Jadvygos Kurmanskienės rankoms paklūsta molis.
KŪRINIAI: Pačių vaikų pagaminti darbeliai.
ŽIEDAI: Donatas Kurmanskis su vaikais dalijosi žiedų iš vario gamybos paslaptimis.
PROCESAS: Gaminant žiedus prireikė nemažai kantrybės.
VADOVĖ: Iš Vokietijos atvykusi Jurgita N. Pickel
KALVYSTĖ: Vadovaujami Sigito Lauručio vaikai mokėsi kalvystės amato.
BABA: Etnografinio ansamblio „Šeduva“ vadovė Emilija Brajinskienė stovyklautojams pasakojo Šeduvos krašto sakmes ir padavimus.
VILNA: Vadovaujami Godos Sirutytės, vaikai mokėsi velti vilną.
KOSTIUMAS: Folklorinis ansamblis „Aidija“ ir buvusi jo vadovė Angelė Virgailienė (prie mikrofono) pristatė Aukštaitijos regiono tautinį kostiumą.