
Naujausios

Naktis bokštelyje
Jau 20 metų, kai Donatas Bandžiukas įkūrė savo ūkį. Vaikinui tuomet buvo vos dvidešimt vieneri. Artojų varžybose jis garsėjo kaip vienas geriausių artojų. Vasarį buvo 20 metų, kai vedė savo draugę Jolitą. Nuo tos dienos jauna šeima ir darbus dirba, ir pramogauja kartu. Iš kaimo kilusius jaunus žmones labiausiai riša meilė gamtai.
"Kai išlipi iš kombaino, ir įtrauki gryno miško oro – ir poilsis ir pramoga, ir prabanga", – sako Donatas. Todėl kai pažįstami medžiotojai pakvietė pabūti varovu, jaunas ūkininkas nedvejodamas sutiko. Pabandė vieną, paskui kitą kartą. Patiko vaikščioti po mišką, stebėti gamtą.
2003 metais Donatas išlaikė medžiotojo egzaminą, nusipirko šautuvą ir įstojo į medžiotojų klubą.
"Giminėje nebuvo medžiotojų. Mama pasakojo, jog medžiojo mano senelis. Tačiau jo nemačiau, netekome dar prieš man gimstant", – pasakoja Donatas.
Ūkininkui medžioklė labiausiai patinka dėl buvimo gamtoje. Gamtą myli ir jo žmona Jolita. Todėl į medžiokles ji visuomet lydėdavo vyrą. Kai reikėdavo varovų, ji puikiai atlikdavo šitą vaidmenį. Prasidėjus taip vadinamoms palaukimo medžioklėms, jauna moteris drauge su vyru naktis leisdavo medžiotojo bokštelyje.
"Puikus jausmas, kai po dienos darbų trumpą vasaros naktį praleidi gamtoje. Iš nuovargio prisnūsti, ir vėl būdrauji", – įspūdžiais dalijasi Donatas.
Moterys nepaleido nė vieno šūvio
Prieš penketą metų medžiotojo bilietą gavo ir Jolita. Kadangi kartu su vyru visuomet važiuodavo į medžiokles, nusprendė laikyti egzaminą ir įsigyti šautuvą. Tačiau jauna moteris šaudė tik per egzaminą. Per medžiokles nepaleido nė vieno šūvio. Ji krūpčioja nuo kiekvieno šūvio. Baisus garsas.
Abu su vyru priklauso tam pačiam "Slankos" būreliui. Bet ji ir toliau liko varove.
"Man ne pati medžioklė patinka, o pasivaikščiojimas po gamtą. Grožiuosi medžiais, paukšteliais. Kiek gyvybės knibžda miške. Koks tyras oras! Smagu grožėtis gamta sėdint bokštelyje. Kartais radusi kelias valandas laisvo laiko sukariu po kelis kilometrus miške ieškodama ragų", – pasakoja ponia Jolita.
Ji moka ir mėgsta gaminti įvairiausius patiekalus iš žvėrienos. Atliekamą mėsą konservuoja. Tačiau šauti į žvėrį pati negalėtų.
Tą patį sako ir Bandžiukų dukra Gabrielė. Mergaitė nuo vaikystės eidavo į medžiokles su tėvais. Užpernai, sulaukusi pilnametystės, irgi tapo medžiotoja. Į medžiotojų klubą nestojo. Medžioklėse dalyvauja svečio teisėmis. Tačiau šaudė irgi tik per egzaminą. Kartu su mama per varymines medžiokles pabūna varove.
Abi moterys turi savo šautuvus. Tačiau jų šeimininku užregistruotas vyras ir tėvas Donatas. Jos – tik naudotojos.
Šiuo metu Gabrielė studijuoja ir dirba Vilniuje. Tad į medžioklę leidžiasi rečiau – tik tuomet, kai grįžta į tėviškę. Tėvai įsitikinę, kad po studijų dukra grįš į kaimą. Prieš kelias dienas pamačiusi skrendant gerves, mergina mamai parašė žinutę: "Kaip smagu girdėti gervių balsus!"
Gyvenimas medžioklės plotuose
Ūkininkų sūnūs dvyniai Lukas ir Rokas nesusižavėjo medžiokle, nors šeima gyvena tarp miškų, faktiškai medžioklės plotuose.
Čia nemažai šernų. Vieną kartą Donatą šernas yra užpuolęs. Išlėkė tiesiog iš rugių lauko. Medžiotojas į žvėrį šovė, sužeidė, taip išsigelbėjo. O susidurti su šiuo žvėrimi, pasak Donato, pavojinga. Pasitaiko atvejų, kai iltimis jie perrėžia pilvą juos puolantiems šunims. Tą patį gali padaryti ir žmogui.
Tiesiog netoli kiemo bėgioja stirnų, elnių, lapių, pasitaiko ir briedžių. Šią žiemą kokie du šimtai metrų nuo Bandžiukų namų prabėgo šešių vilkų gauja.
Bandžiukų šeima turi nemažai medžioklės trofėjų. Vienus tauriojo elnio ragus nuvežus komisijai, vertintojai patikino, jog jie verti aukso medalio. Tačiau į parodas ponas Donatas jų nebevežė. Pasipuošė savo namus.
Augalininkystės ūkį turintys Bandžiukai dirba 230 hektarų žemės. Jie nuolat domisi naujovėmis. Kas mėnesį dalyvauja kokiame nors seminare.
Kol ūkis kūrėsi, šeima laikė gyvulių. Paskui jų atsisakė. Jei laikyti, tai daug. Dėl vienos karvės ar kiaulės neapsimoka nė vargti. Mėsos pakanka iš miško. Šeima labiausia mėgsta šernieną. Tik sako, jog ją reikia gerai termiškai apdoroti. Rūkytų dešrų ar kumpių nepataria nei gaminti, nei valgyti.