Naujausios
Matematikas ir milijonas jo bičių
Buvęs matematikas kelmiškis Jonas Kmita užmiestyje laiko 15 šeimų bičių. Didesnėse šeimose – per 60 tūkstančių darbštuolių. Joms bitininkas sodina vaistingųjų ir medingųjų augalų. Bitelės praskaidrina vienatvę ir gydo ligas.
Regina MUSNECKIENĖ
Tibeto lafantų pievelėse ganosi lietuviškos bitės
Anyžinio ir Tibeto lafantų, juozažolės, čiobrelių, raudonėlio, bandrenio, melisos, fecilijų, garstyčių lysvės, dobiliukų pievelės – tai Jono Kmitos bitučių ganyklos. Jis laiko senųjų veislių lietuviškas bites. Jos geriausiai prisitaiko prie lietuviško klimato.
Bet kai kurios – labai piktos. Net į aulinius batus įlenda ir įgelia. Ir medučio tik pustrečio kibiro į vieną avilį suneša. Tačiau bitininkas neieško svetimų kraštų veislių.
„Tie bitininkai, kurie užsiima verslu, laiko derlingesnes bites. Jos nepiktos, prineša daugiau medaus. Nepabėga spiečiai“, – pasakoja.
Matematikas suskaičiuoja ne tik medų, bet ir kitas bitučių suneštas gėrybes. Įvairioms ligoms gydyti jis panaudoja pikį ir netgi mirusių bitučių lavonėlius. Sudžiovintos ir kavamale sumaltos bitutės tinka gydyti skydliaukei ir prostatos edenomai. Tokį vaistą jis gamina vienintelis Kelmės rajone.
Bitininkas naudoja ir pikiuotą drobelę. Ja užtiesus verdančio vandens puodą, reikia kvėpuoti garais, kuriuose pikis lydosi. Tokia procedūra „nuima“ kosulį. Pikiuota drobele apsukus kojas galima gydyti sąnarių skausmus ir grybelį.
Labai plačios ir bičių vaško panaudojimo galimybės. Bitininkas jubiliejaus proga gavo dovanų savo portretą, padarytą iš bičių vaško.
Viskas prasidėjo nuo ąžuolinio medsukio
Matematikos studijas baigęs Jonas Kmita dirbo inspektorium Švietimo skyriuje. Jo uošvė, gyvenusi Rokiškio rajone, bitininkavo. Medų sukdavo senoviniu didžiuliu ąžuoliniu medsukiu. Kai nebepajėgė bitininkauti, medsukį žadėjo atiduoti klebonui. Bet dukra sulaikė. Reikia pabandyti bitininkauti patiems.
Kai su žmona parsigabeno medsukį ir uošvės sukauptų knygų apie bitininkystę, Jonas Kmita ėmėsi bitininkauti.
Pradėjo nuo poros šeimų. Biteles laikė kolektyviniame sode. Kai bitininkaujant iškildavo klausimų, konsultuodavo senieji Kelmės bitininkai Juozas Alzbutas, Jonas Vaitkus, Steponas Kavaliauskas.
Ir pats Jonas Kmita lankė seminarus, bitininkų pasitarimus, nes įstojo į Bitininkų draugiją Iki šiol nuolat skaito spaudoje straipsnius apie bitininkystę, prenumeruoja žurnalą „Lietuvos bitininkas“.
Bėgant metams, Jono Kmitos broliui Romui pavyko pigiai nusipirkti sodybą kaime, netoli Kelmės. Jonas prie sodybos atsikėlė susigrąžintą žemę. Dalį jos apsodino mišku. Atsirado galimybė plėsti bityną.
Romas Kmita rekonstravo sodybą. Pasistatė namelį, kuriame sukamas medus ir laikomi visi bitininkystei reikalingi reikmenys, o svarbiausias iš visų ąžuolinis medsukis. Tokių medsukių reta visoje Lietuvoje.
Rugsėjį renka lafantų medų
Jonas Kmita džiaugiasi, jog šiemet bitutės prinešė daugiau medaus negu pernai. Vasara buvo palankesnė. Be to, už Kražantės plytėjo rapsų laukai. Darbštuolėms nereikėjo toli skraidyti. Dažniau pilnos į avilį grįždavo. Kitais metais rapsų nektaro skrisdavo toliau – net iki Šlyžiškės.
Bitininkas domisi medingais augalais. Užsodina jų lysves, kad bitelėms nereikėtų taip toli skraidyti. Štai dabar žydi gražuoliai lafantai. Violetinės spalvos anyžiniai ir balti – Tibeto. Jų nektaras ypatingas. Tačiau rugsėjį suneštą medų bitutėms reikia palikti žiemai.
Augalus bitininkas sudžiovina. Žiemai turi daug kvapių vaistingų arbatų. Ypač vertinga Tibeto lafantų arbata. Šis augalas Lietuvoje dar naujovė. Jį augina tik biologė ir metų bitininkė Snieguolė Zabulionytė iš Kauno. Iš jos Jonas Kmita ir gavo sėklų. Dabar sėklų išsiaugina pats. Daliai augalų leidžia peržydėti ir subrandinti sėklas.
Bitininkas sumaniai panaudoja ir, išėmus sėklas, likusius lukštus. Iš lukštų padaro pagalvių. Jų dovanoja giminaičiams ir pažįstamiems.
Medaus ėmimo ritualas
Bitininkystė – jautrus ir subtilus darbas. Neišvengsi nuostolių. Kasmet žūsta po kelias šeimas. Po žiemos silpnesnes randa išmirusias.
Be to, išeina spiečiai. Šiemet išskrido vienuolika spiečių. Beveik kasdien kaimo sodyboje besidarbuojantis bitininkas sako pajuntąs, kada bitutės spiečia. Tuomet svarbu sugauti tą spiečiaus dalį, kur yra bitė motinėlė. Ją įviliojus į specialią dėžutę su senais koriais, paskui sulenda ir visas spiečius. Dėžutę su spiečiumi bitininkas palaiko vėsioje vietoje, o vakare suleidžia į tuščią avilį.
Kai ateina metas imti medų, bitininko laukia trys dienos sunkaus, neatidedamo darbo. Kiekvienai dienai pasiskiria po penkis avilius. Iš jų išima apie 7-8 kibirus medaus. Į avilius įdeda naujus korius. Medų reikia tą pačią dieną ir išsukti.
Kitą dieną vėl toks pat medaus ėmimo ritualas.
Medaus Jonas Kmita neveža į turgų. Vieno avilio pavasarinio medaus derlių pasilieka sau. Antrojo išdovanoja giminėms, pažįstamiems, kaimynams. Kitą medų išperka pažįstami. Patys atvažiuoja pas bitininką į namus. Neretai savo klientus bitininkas nusiveža į bityną, kad jie pamatytų, iš kur bitutės neša medų.
Paprastai, visą metų „derlių“ išperka iki Naujųjų metų. Priklausomai nuo medaus kiekio ir kainų bitutės uždirba po tris – keturis tūkstančius litų per metus. Pastaruoju metu medus yra šiek tiek pabrangęs. Pusės litro stiklainis kainuoja 11 litų. Anksčiau kainuodavo po 9 – 10 litų. Aišku, jeigu vežtų į didmiesčio turgus, bitininkas uždirbtų daugiau.
Bitininkauti nepigu
Bitininkystė – malonus, bet nepigus užsiėmimas. Daug kainuoja susipirkti visą inventorių. Pavyzdžiui, tobulas elektrinis medsukis kainuoja apie 6 tūkstančius litų. Paprasto medsukio taip pat nenupirksi be tūkstančio litų. Avilys kainuoja apie tris šimtus. Keletą avilių Jonas Kmita pirko gavęs Europos paramą.
O kiek dar reikia įvairiausio smulkaus inventoriaus! Žinodama tėvelio aistrą bitėms, dukra nupirko jam saulės lydytuvą, specialius drabužius, kartais nuperka dovanų kito inventoriaus.
Kad kai kurio inventoriaus nereikėtų pirkti, Jonas Kmita sugalvoja būdų, kuo jį pakeisti. Pavyzdžiui, iš parduotuvių neperka penėtuvių. Tam panaudoja didelius plastikinius butelius, juose pribadęs mažų skylučių.
Aviliams apšiltinti naudoja kartono plokštes. Jas pasidaro pats, sudėjęs ir sutvirtinęs kelis kartoninių dėžių šonus.
DARBAS: Kelmiškiui Jonui Kmitai bitininkystė – ir darbas, ir pomėgis, ir poilsis.
RŪPESTIS: Bitutėmis tenka rūpintis beveik kasdien.
PORTRETAS: Artimieji Jonui Kmitai padovanojo jo portretą iš bičių vaško.
MEDSUKIS: Jono Kmitos bitininkystė prasidėjo nuo šio ąžuolinio uošvės dovanoto medsukio. Bitininkas įsitikinęs, jog tokių medsukių Lietuvoje – nedaug.
LAFANTAI: Anyžiniai ir balti Tibeto lafantai Jono Kmitos bitučių ganyklos. Šie augalai – naujovė Lietuvoje.
Autorės nuotr.