Ir balta varna, ir žalias zuikis

SUSITIKIMAI

Ir balta varna, ir žalias zuikis

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko trečiasis vakaras iš ciklo „Šiauliai – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybos sklaidos sostinė“. Šį kartą – rašytojas, vertėjas, kritikas Kęstutis Navakas. Jis netapo dažytoju, nes „poetas – balta varna aš ar žalias zuikis, kuris visuomet išsiskirs“.

Svajūnas SABALIAUSKAS

redakcija@skrastas.lt

Saugus susigalvotas pasaulis

Šiaulių kraštas“ Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Kęstutį Navaką kalbino prieš susitikimą su gerbėjais.

– Sekmadienį – antrasis rinkimų į Seimą turas. Ar balsavote pirmajame? Ar balsuosite dabar?

– Pirmame balsavau. Ir labai esu nusivylęs jo rezultatais, nes visiškai kitokie rezultatai nei tikėjausi. Antrajame nebalsuosiu, nes žinau, kas laimės mano apylinkėje, ir man vilkti savo senus kaulus nėra jokios prasmės.

– Kodėl Lietuva šįkart taip balsavo? Jei, kaip sakoma, prieš ketverius metus pajuokavo, tai ką darė dabar?

– Nesu politikos analitikas. Gyvenu savo susikurtame pasaulyje. Mano pasaulyje tokia partija rinkimų nelaimėtų. Bet žinoma, kad domiuosi tuo, kas vyksta šalyje, kurioje gyvenu. Visi sako, kad nusivylė esama valdžia, bet žmonės nusivilia visom valdžiom, kol valstybė netampa tokia, kurioje funkcionuotų visos jos grandys. O tada laimi arba populistinės partijos, arba tos, kurios ne visiškai legaliais būdais prisivilioja rinkėją.

– Ar nusivylimas nauja valdžia neskatins naujos emigracijos bangelės? Ir taip, pasak kai kurių autoritetingų gąsdintojų, išnyks lietuvių tauta?

– Labai didelė ir gana šviesi tautos dalis emigravo prieš antrąją okupaciją. Dabar Lietuva yra nepriklausoma ir emigruoja nebūtinai jos šviesuomenė, tai kodėl Lietuva turėtų žlugti?

Rašytojas – nepelninga profesija

– Rašytojas ir 2012-ųjų Lietuva. Vieni skundžiasi, jog maži tiražai, kiti, kad internetas „užmuša“ knygas. Kokia rimtosios literatūros situacija pasaulyje, nes Lietuvoje ji tokia pakraštinė?

– Nemanau, kad gera literatūra turi būti masiškai perkama ir masiškai skaitoma. Visame pasaulyje yra populiarioji literatūra ir elitinė literatūra. Net labai išsilavinusiose šalyse vyrauja lengvieji žanrai. Geros populiariosios literatūros yra pakankamai daug, kaip ir prastos. Lygiai taip pat yra prastos intelektualios literatūros, kurios į rankas nepaimčiau. Rimtosios literatūros skaitytojai yra labiau lemiantys intelektualinius, kultūrinius procesus valstybės gyvenime. Jie yra tiesiog svarbesni.

– Koks jūsų ir skaitytojo dialogas?

– Skaitytojui nepataikauju. Rašydamas apie tai, patiks ar ne, negalvoju. Nemėgstu būti nuobodus: mėgstu juokauti, žaisti. Ir tas daug kam patinka, nors rašau gana sudėtingą tekstą. Mano tekstas įvairių lygmenų. Ir skaitytojas pasiima sau norimą lygmenį.

– Sakėte, jog kūrybos pradžioje giminės ir artimieji būtų buvę laimingesni, jei būtumėte dirbęs... dažytoju. Nes, pasak jūsų, daugeliui atrodo, kad „poetas – balta varna aš ar žalias zuikis, kuris visuomet išsiskirs“.

– Žmonės siekia turėti profesiją, užtikrinančią jam gerovę: kuo didesnio ekrano televizorių, kuo naujesnės markės mašiną. Man viso šito nereikia. Rašytojo profesija nėra pelninga, bet ji yra įdomi. Dabar giminės ar artimieji susitaikė. Net jeigu būčiau strutis, ir su tuo jie būtų susitaikę. Draugams tai patinka, skaitytojams patinka, nelabai patinka mano kolegoms literatams, nes šiek tiek aš jų duonos atimu.

– Konkurenciją tarp kolegų jaučiate?

– Kiekvienas geras rašytojas yra konkurentas kitam geram rašytojui. Kartais ta konkurencija priimama labai draugiškai, kartais su pagieža, bandymais badyti pirštu ar su tuo pačiu piršto sukiojimu prie smilkinio. Gyvenimas ne vien rožėm klotas, jeigu labai originaliai išreiškus (ironiškai šypsosi – aut .past.).

Atsidavė kūrybai

– Jūsų knygoje „Du lagaminai sniego“ perskaičiau, jog krimtęs keletą metų valdišką duoną, nusprendėte daugiau nebedirbti, o atsiduoti kūrybai. Tai pasiteisino, nes pelnėte keletą premijų, tarp kurių ir pačią garbingiausią Lietuvoje – Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

– Po šių premijų griūties nusprendžiau ir toliau niekur nedirbti, bet premijas gauti nustojau (juokiasi). Gyvenu tik iš rašymo. Tai yra mano kryžius ir mano Paryžius. Mano visas laikas priklauso man. Vien iš meno nepragyvenčiau, bet iš visokių laikraštinių kolonėlių, kritikos – įmanoma.

– Minėjote, kai jums buvo paskirta Nacionalinė premija jautėtės džiugiai: atėjote į Prezidentūrą, Prezidentas jums paspaudė ranką. Ką Jums reiškia ši premija?

– Įvertinimą. Kiekvienas kūrėjas nori būti įvertintas. O ta premija Lietuvos mastu – didžiausias įvertinimas. Mano kūrybai ji nieko nereiškia: kaip rašiau, taip ir rašysiu.

RAŠYTOJAS: Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Navakas sako niekada nepataikaująs skaitytojui.

SUSITIKIMAS: Rašytojas Kęstutis Navakas su itin gausiai susirinkusia publika šmaikščiai bendravo, skaitė savo kūrybos ištraukas. Autoriui talkino Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė, jokūrybą analizavo Šiaulių universiteto docentė Dalia Jakaitė. 

Vitos GRIGUTYTĖS nuotr.