Naujausios
Šimtametis blogų žmonių nesutiko
Šimto metų sulaukęs šiaulietis Kazys Tumėnas ilgaamžiškumo recepto nelaiko paslaptyje: „Svarbiausia būti sąžiningam ir darbščiam. Tuomet ir visi žmonės aplinkui bus geri. Aš nesutikau blogų žmonių“.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Metų neskaičiuoja
Savo jubiliejaus proga K. Tumėnas sulaukė svečių iš Šiaulių miesto Savivaldybės. Vyras sveikintojus sutiko pats su vienintele savo dukterimi. Su ja ir gyvena. „Štai tokia mūsų šeima“, – sakė šimtametis.
Tik šiek tiek pasiramsčiuodamas lazda, vyras visus ragino sėstis už stalo. Atvirai džiaugėsi netikėtais svečiais ir pagyrė miesto galvas už gerą darbą. Savivaldybės atstovai įteikė jubiliatui rožių puokštę, 500 litų ir apjuosė šventine juosta. K. Tumėnas trumpai papasakojo savo ilgą gyvenimą.
Sunki ir užsispyrusi jaunystė
Gimė ir užaugo Utenos rajone, tuometiniame Tauragnų valsčiuje, Vidžiūnų kaime. Gyveno labai vargingai: „Kartais neturėjome ir ko valgyti“.
Vėliau šeima praturtėjo. Nusipirko žemės. Mamos brolis iš užsienio siuntė pinigus ir liepė pirkti dvarą – užteks vargti. Tačiau pasikeitė politinė santvarka.
„Dirbau nuo dešimties metų iki pensijos“, – pasakojo jubiliatas. Dešimties jau ganė karves.
Tarpukario Lietuvoje, prisimena vyras, „nebuvo nieko“ – jokios ekonomikos ar klestinčių ūkių. Sulaukęs 18 metų gavo užsienio pasą ir vyko dirbti į vieną Latvijos ūkį.
Dar prieš karą pradėjo dirbti geležinkelio darbuotoju – iešmininku. „Geležinkelis buvo sukarintas, – aiškino šimtametis, kodėl jis nebuvo pasiųstas į frontą. – Vėliau mane atviliojo dirbti į Šiaulių geležinkelio stotį. Butą teko nuomotis, tačiau drabužius ir maistą duodavo.“
Tėvų nematė nuo tremties
Šimtametis pasakojo, kaip sutiko savo išrinktąją: „Patiko man ji labai, draugavome. Kartą pasakė, kad jau „padėty“. Išsigandau. Vedžiau ją slapta – be užsakų. Kunigui 70 litų sumokėjau.“
Vyro mamai toks sūnaus žingsnis labai nepatiko. „Norėjau jos atsiprašyti, pabučiuoti ranką. Bet atstūmė, sako: dink iš akių, jei pats ubagas būdamas, mergą be pasogos paėmei“, – pasakojo vyras.
Tėvus sovietų okupacijos pradžioje ištrėmė į Sibirą. Brolis žuvo rezistencijos kovose Utenos miškuose. Tėvų nuo to laiko vyras nė karto nematė. Norėjo važiuoti kapų aplankyti, tačiau sužinojo, kad toje vietoje atominė elektrinė pastatyta.
Tėvui K. Tumėnas dėkingas už išsilavinimą. Jis visada sakydavo, kad mokytis reikia, nors visiems labiau rūpėjo, kaip išgyventi.
Geležinkelyje dirbo ilgiau nei dešimtmetį. Gal būtų dirbęs ir toliau, tačiau žmonos brolis, kuris dirbo kartu, kažkam iš sovietmečio valdininkų „banditais“ vadintų miško brolių, nupirko batus. Už tai jį nuteisė 8 metus kalėti.
K. Tumėnas išsigando dėl savo žmonos – kad nepradėtų ieškoti jo giminės šaknų – kaip mat abu išveš. Metė darbą geležinkelyje ir įsidarbino dviračių gamykloje. Į pensiją išėjo būdamas ilgamečiu „Vairo“ gamyklos darbuotoju. „Jau kartais galvodavau, kad tai mano nuosava gamykla“, – juokavo šimtametis.
Autoriaus nuotr.
PATARIMAS: Šimtametis Kazys Tumėnas pataria būti sąžiningiem ir darbštiem
