
Naujausios
Tylaus kalbėjimo gelmėj
Rašytojų sąjungos narės, joniškietės poetės Onos MIKALAUSKIENĖS pavardė ją pažįstantiems asocijuojasi su mąslumu, gelme, rimtimi, kurią karkartėmis, kaip saulės žybsnis, persmelkia netikėtai žvitrus poetinis spindulys ramioje kūrybinėje žemėje.
Šešiolikos knygų autorė atvirauja, kad jai visada buvo ir yra artima prieblanda, mėnesiena, pilnatis, o žėrinčio pasaulio vaizdiniai pasikartoja iš laimingos vaikystės.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Apie vaikystę
Iš Suvalkijos lygumų, Marijampolės krašto kilusi, bet per daugelį metų Joniškyje šaknis įleidusi poetė Ona Mikalauskienė nesutinka, kad pasikartojantys prisiminimai apie vaikystę reiškia žmogaus senatvę.
„Vaikystę prisimindavau visada ir iki šiolei, nes tai – laimingas metas. Nesvarbu, kokią suknelę vilkėjau, ką turėjau. Tai buvo vienintelė šalis, kaip sakė Antuanas de Sent Egziuperi, – į praeitį sugrįžta poetė. – Ir gamta buvo kitokia. Sniego žiemą – iki juosmens. O kokia mėnesiena!“
Dienas būsimoji kūrėja neretai leisdavo prie Amalvos ežero, iki kurio kranto prieiti tekdavo per pelkės šabakštynus, sužėlusias švendres, liumpuojančiu žalumos kilimu. Ir kaip neįsmuko, pavojinga buvo. Bet traukė vaivorai, spanguolės. Ir ūkai, plaukdavę virš vandens, paliose stūksojęs kalnelis, apie kurį senoliai sakydavę, kad ten kaukai gyvena.
Apie poeziją
Ona Mikalauskienė svarsto: turbūt žmoguje kažkas yra įgimta, jeigu jis pradeda kurti. Lankydama Pamargių pradinę mokyklą, kurią baigė ir žinomas vaikų poetas Anzelmas Matutis, klausydamasi vyresnių mokinių, nagrinėjančių eilėraščius, ji nejučia įsimindavo posmą po posmo.
Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje lietuvių kalbą dėstė puikus mokytojas Alfonsas Tiešis, aplinkinių „pakrikštytas“ kalbos filosofu, skatinęs kurti. Ona rašė, bet pirmųjų eilėraščių neišsaugojo.
„Poezija man suteikia tai, ko neduoda gamta: auksinį laiką, kuris nerūdija, pavasarį, kurio žydėjimas nesibaigia, giedrią laimę ir amžiną jaunystę,“ – autorių Bernė cituoja poetė, atsakydama į klausimą, ką šiuo metu jai reiškia kūryba.
Rašydama ji stengiasi galvoti ne tik apie save, bet ir apie skaitytoją, nes „jei sau rašytum, kam tada knygas leistum“. Bet prisipažįsta sulaukianti pastabų, kad ne viską žmonės supranta.
Joniškietė pedagogė Nijolė Vaičiulytė–Mykolaitienė apie Onos Mikalauskienės eiles yra pasakiusi: „Kuo mažiau jausmų, tuo poezija yra visuotinesnė ir jos „galiojimo“ laikas ilgesnis.“
Apie mėgstamiausius
Vieno mėgstamiausio lietuvių ar užsienio poeto išskirti Ona Mikalauskienė nenorėtų. Sako, – kiekvienas parašo įstabių eilėraščių, kurie užgauna širdį arba protą. Vertina Stasę Lygutaitę-Bucevičienę, Aldoną Ruseckaitę, Vytautą Stulpiną, Antaną Kalanavičių, Imantą Zieduonį, Federico Garscia Lorca, Wislavą Szymborską... Tačiau vartydama užrašų knygelę su posmais, stabteli ties prancūzų autoriumi Poliu Eliuaru:
Mūsų įstatymas kaitrus
Verčia vynuoges vynu
Juodą anglį ugnimi
Pabučiavimus vaikais
(Eilėraštis „Teisingumas")
Be poezijos poetė domisi muzika. Mėgstamiausios jai – prancūzų legendos Edit Piaf dainos. Įsimintiniausias dailininkas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Apie toleranciją
2004 metais paskelbta Joniškio garbės piliete, Ona Mikalauskienė jaučiasi niekuo neišsiskirianti iš kitų. Tačiau jos gebėjimo bendrauti su mažu ir senu, su skirtingų politinių pažiūrų ir vertybių žmonėmis negalima nepastebėti.
Po metų Joniškio moterų asociacija jai skyrė "Metų tolerancijos žmogaus" titulą. 2009-aisiais už eiles, laiškus, esė ji pelnė savaitraščio „Šeimininkė“ specialų prizą, kuris buvo įteiktas „Poezijos pavasario“ šventėje.
Jonškietė poetė, paklausta apie "Tolerancijos žmogaus" nominaciją, gūžteli pečiais. „Aš – kaip Pilypas iš kanapių. Nei kokių kalnų nuverčiau, nei taikos sutarčių sudarinėjau,– tarsi teisinasi ji. – Man tik atrodo, kad visi galėtų tarpusavyje sutarti, sugyventi. Negi dabar būtina pliektis, žeminti kitą, peštis dėl kėdžių, dėl postų, pinigų. Regis, visi esame žemės keleiviai, trumpam čia viešintys. Geriau, kad išsiskirtume nesusipykę.“
Poetei tolerancija – tai syvai, maitinantys bendravimo medį.
Apdovanojimus ji vertina kaip gražų, malonų gestą, dėmesio parodymą, bet dar didesnė dovana, kad per gyvenimą sutiko daug gerų žmonių, jautė jų paramą ir supratimą.
Apie susitikimus
Poetė stengiasi gyventi savo susikurtame pasaulyje. Ji lankosi kultūros renginiuose, važinėja į susitikimus su kūrybos gerbėjais, jos iniciatyva prasidėjo kasmetiniai joniškiečių susitikimai su Lietuvos Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus prozininkais ir poetais.
Su kauniečiais ryšiai užsimezgė, kai Ona Mikalauskienė buvo priimta į Rašytojų Sąjungą. Kauno poetas Petras Palilionis, rašęs knygą apie Juozą Grušą, užklausė, gal žinanti dramaturgo žmonos giminių Joniškyje. Ona Mikalauskienė jį palydėjo pas buvusią Juozo Grušo tarnaitę, surado artimųjų kapus Kalnelio kaime.
Po šio susitikimo Kauno poetai atvyko į Juozo Žlabio–Žengės sukakties minėjimą Žagarėje. Joniškio literatų klubas buvo pakviestas į Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejų paskaityti savo kūrybos. Vėliau į Joniškį jau skubėjo Kauno poetų būrelis.
Ryšiai nenutrūksta iki šiol.
Antrasis Joniškio himnas
Ona Mikalauskienė išleido 16 knygų, tarp jų keletas skirtų vaikams. Praėjusiais metais pasirodė naujausias eilėraščių rinkinys „Smilinėjimai“.
Joniškietės kūrybos yra išversta į latvių, vokiečių kalbas. Poetės tekstais sukurta dainų. Viena jų – „Kraštiečių valsas“ (muzika Onos Gendvilienės) – tapo antruoju joniškiečių himnu šalia Algimanto Raudonikio ir Adolfo Guščino sukurtos dainos „Žydėki, krašte mūs“.
Ona Mikalauskienė nelinkusi atskleisti ateities planų. Paklausta, ką dabar veikia, mėgsta sakyti: „Išėjau į pogrindį“, bet priduria, kad šiokių tokių minčių turinti.
Autorės nuotr.
PLANAI: Ona Mikalauskienė nelinkusi atskleisti ateities planų. Paklausta, ką dabar veikia, mėgsta sakyti: "Išėjau į pogrindį."
PRIEBLANDOS GALIOS
krinta prieblandos ūkas
į vakaro burną
kaip burtas
visuotinio apsvaigimo
laiko ūksmėje
spurtas
visi keliai ir takeliai
regis irgi apsvaigę
nežinia kur prasideda
nė kada pasibaigia
prieblandos galios –
šitas poduslis skambėjimas
mylimųjų
iš burnos į burną
be žodžių
kalbėjimas
šitas meilės noktiurnas
šnabždesiai kryžkelėse
skirtys
džiaugsmą iš esybės
plėšiantys
atsidūsėjimai
kad daug labiau
ne gyveni
o miršti
TYLOS PRIEGLOBSTYJE
atsimerk atsiversk
tylos kalbėjimui
laiko sterblėje
užsnūdo jau
gerklingi
priešybių vėjai
tyla
tave išlaisvins
iš neramybės spąstų
kai nežinia dėl ko
krūtinėj ilgesys
lyg paukštė pašauta
plazda
TRUMPAI APIE METŲ LAIKUS
pavasarį
skardena
atgimties lamzdeliai
nuo žiemos stingulio
kraują išvalo:
išsilieja želmenys
kaip upė
dangaus ir žemės
spalvos
ir kvepia
ir kupa
vasara
tarsi
palaidi plaukai
vėjyje
laisvas kritimas
į žydėjimą
ruduo
ūkanom apkermėjęs
kraujuoja vėtromis
prisimerkęs
pats liūdesį verpia
pats ir verkia
ledo tiltai
žiemos pramanas
gyvenimams čiuožti
pusiaukelėj
nesudėk bluosto:
žiema aštriadantė
kaip skalpelis
NE BE ŽMONIŲ PAGALBOS
žodžiai
iššokę
iš žodyno
rėmų
ne be žmonių
pagalbos
vis labiau
įžūlėja:
nuodais spjaudosi
niaujasi
vienas kitą
mygia
į kelkraščius
nes niekada
taip nebūna
kad nebūtų
progos
preteksto
kompetencijos
irgi pavydo
perviršio
DVIESE LIETUJE
taip smagiai
kaukši
lietaus kojelės
nelyginant šoktų
akyse
mažamečio sūnelio
džiugesio žiburiukai
ulba
tėtis priešingai
tylomis ūdija:
šis nesibaigiantis lietus
ko gero
supūdys
šiųmetes bulves...
SERGĖKIS
virš ežero
šmėkšo
ūkanos
ežere lauminėja
laumės
ūbauja
vanduo
nuo jų kūnų
įkaitęs
(nelyg užkalbėtas)
laumšluotės
kvepia
mėtomis
– – – –
nebrisk
į ežerą
kad ir pats
nesulaumėtum
PASSIO
Suklumpu prieš šio
vakaro prieblandą,
prieš mirusių akimirkų
amžiną atilsį
Aplinkui siūbruoja – lyg skristų -
prarastųjų žolė,
kurioje našlaičiauja
meilės pėdos
passio=kančia