Naujausios
Nuo pagarbos iki baimės
Prieš dešimt metų į amžinybę išėjusi Stasė Niūniavaitė, kultūros pasaulio iškili asmenybė, tarsi grįžta savo 90-osioms gimimo metinėms. Sugrįžta apie ją sukurtoje Apolinaro Juodpusio knygoje. Jos atminimui sukurtas spektaklis, kuriame vaidina keli režisierės išugdyti aktoriai.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Režisierės požiūris
S. Niūniavaitė daugiau kaip 40 metų gyveno Naujojoje Akmenėje, čia bemaž visų buvo atpažįstama kaip teatro režisierė.
Tokį darbą dirbančiai moteriai pirmiausia reikėdavo surasti vaidintojus tarp įvairiausių žmonių, kurie nebuvo ruošęsi scenos vaidmenims, nebent tik slapčia pafantazavę. Ir režisierė prikalbindavo, įtikindavo net įmonės „Akmenės cementas“ darbininkus, jų viršininkus. Ateidavo daktarų, žurnalistų. Vieniems artisto karjera baigdavosi vos vieninteliu spektakliu, o kitiems jie tapo kasdienybe.
Tokiomis išugdytomis scenos asmenybėmis buvo paremtas ir į Naująją Akmenę atėjęs pripažinimas – čia kūrusiam meno mėgėjų teatrui vienam pirmųjų Lietuvoje suteiktas liaudies teatro statusas. O kur dar daugybė laurų teatrų apžiūrose.
Mėgėjų teatro režisierė siekė profesionalumo, to reikalavo iš savęs, iš kitų. Tada nekilo abejonių, kad teatras buvo jos religija, džiaugsmas.
Kai tas kelias buvo nueitas, jau pensininke tapusi S. Niūniavaitė viešai pareiškė, kad visas jos darbas – veltui praleisti metai, nes meno saviveiklos nelaikanti menu.
Ji vertino ir mėgavosi savo veikla dėl kitos priežasties. Mat juto, kad į teatrą atėję žmonės susiriša ir taip susikuria dvasinės giminystės ratelis – būtent tai labai brangu buvo S. Niūniavaitei.
Poetinis pašaukimas atvedė ir paliko
Pirmuosius žingsnius į kūrybos pasaulį S. Niūniavaitė žengė ne per sceną, o kelio ieškojo eilėraščiais.
Būtent jaunystėje įvaldytas žodžio menas vėliau išsiliejo literatūrinių apybraižų, esė formomis. Tik viskas liko rankraščiuose arba periodiniuose spaudos leidiniuose.
Dėl neišsipildžiusių literatūrinių svajonių S. Niūniavaitė apgailestavo, suvokdama, kad buvo patekusi į kūrybingų žmonių aplinką, galėjusią ugdyti jos kūrybines galias.
Gimė Maldenių kaime netoli dabar Mažeikių rajone esančių Viekšnių. Šiame miestelyje pradėjo lankyti gimnaziją, o 1939-aisiais įstojo į Telšių gimnaziją. Čia buvo aktyvi literatų kuopa, jos narė S. Niūniavaitė skaitė eilėraščius, spausdino.
Ją pastebėjo rašytojai Butkų Juzė, Pranas Genys, įtraukė į Žemaičių rašytojų draugijos sambūrį. Jaunoji literatė bendravo su kitais to sambūrio dalyviais: Stasiu Anglickiu, Vytautu Mačerniu, Stasiu Santvaru.
1942 metais pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. Čia studijavo pradedantys, o vėliau literatūros garsenybės Kazys Bradūnas, Eugenijus Matuzevičius, anksčiau sutiktas Vytautas Mačernis.
Kiek vėliau susipažino ir su daugybe kitų kūrybingų rašytojų, tarp jų – su Eduardu Mieželaičiu. Tokie ryšiai, kad ją kai kas vadino Mieželaitiene.
Vėliau apie tą laikmetį rašydama S. Niūniavaitė apgailestavo: „Neilgai mes dalyvavome toje jaunystės meno puotoje“. Mat vokiečiai 1943-iaisiais uždarė universitetą.
Ji rado darbą Vilniuje. Paskui karo metais buvo grįžusi į tėviškę, paskui į Telšius. Grįžo ir į studijų miestą – 1945 metais vėl tapo universiteto studente. Ir rašė eiles. Tokias, kad autorės kūryba buvo prilyginama Salomėjos Nėries.
Rašė ir tremtyje, iir š ten grįžusi į Lietuvą.
Bet kai S. Niūniavaitė ėmė dirbti Naujojoje Akmenėje – kelis dešimtmečius eilių niekur nebespausdino. Bemaž neberašė. Priežasčių ieškojęs pernai išleistos dokumentinės apybraižos apie S. Niūniavaitę autorius Apolinaras Juodpusis taip paaiškina: „Poezijos versmė išdžiūvo? Vargu. Greičiausiai didelis darbo krūvis ir slogi aplinka ėmė kaustyti jos poetinį polėkį“.
Politinės kalinės statusas prislėgė
Pati S. Niūniavaitė įžvelgė, kad jos gyvenimą pakeitė lageriai Urale 1948 – 1954 metais. Ir iki tol dar treji tardymų metai KGB rūmų kamerose, įkalinimas Lukiškėse, Pravieniškėse.
Už tai, kad nepranešė apie jai žinomus Lietuvos patriotus. Tuos, kuriems buvo paskirta mirties bausmė.
Knygos apie S. Niūniavaitę autorius A. Juodpusis gavo visus jos dienoraščius – kelias dešimtis storų sąsiuvinių, kuriuose rado jos paaiškinimus.
Ji rašė: „Taip norėjau būti talentinga, palikti pėdas žemėje, o teko pragyventi kuklų gyvenimą – kalėjimas, lageriai ir Cementas... Suėdė mano gyvenimą lageris“.
Po kurio laiko dar svarstė: „O gal ir lageris čia niekuo dėtas, gal reikia ieškoti mano nevykusio gyvenimo priežasties kur kas anksčiau: pirmosiose karo dienose, kai viską sujaukė, sumaišė per Lietuvą nueiną ir ateiną nepažįstami žmonės, kai mes, lietuviai, pasimetę gyvenom vienadienį džiaugsmą, vienadienį svaigulį, po kurio apkarto visas likusis gyvenimas“.
Politinės kalinės statuso slėgimą S. Niūniavaitė juto dirbdama ir režisiere.
Atsigavo tik Atgimimo laikais. Tapo sąjūdiete. Rėždavo tiesą į akis bet kam. Ji rašė dienoraštyje: „Mane mato ir girdi kaip skandalistę, kritikuojančią visus ir viską, besikeikiančią, cinišką, net vulgarią“.
Ir pati atsako, kodėl būtent taip bendravo su žmonėmis: „Kas šiais beprotiško užimtumo laikais klausysis tavo lyriškų postringavimų apie rudens spalvas, apie apimantį nerimą, apie norą skristi į šiltus kraštus su paukščiais“.
Profesoriaus vertinimas
A. Juodpusio knygoje S. Niūniavaitę prisimena ją gerai pažinoję žmonės. Tarp jų – Klaipėdos universiteto profesorius Petras Bielskis.
„Didelė drama vyko S. Niūniavaitės estetinių pažiūrų priešpriešose, – rašė profesorius. – Ji yra sakiusi: „Saviveiklai aš buvau per didelė, o teatrui – per maža“. Saviveikla – taip, bet liaudies teatras yra tautos dvasinis paveldas, turi tautodailės statusą, turi savitą grožio kodeksą ir jam pasišvęsti ne tas pats, kaip susitaikyti su nepilnavertiškumu. Iš tikrųjų S. Niūniavaitė yra daug nuveikusi kaip režisierė ir buvo iškili Akmenės teatrinės kultūros puoselėtoja, pelnytai laikoma grafienės Onos Jakubauskaitės – Zubovienės kultūrinio žygdarbio tęsėja“.
Kiti S. Niūniavaitės gyvenimo faktai
1944 – 1945 metai – Telšių Žemaičių dramos teatro aktorė.
1955 metai – Šiaulių dramos teatro aktorė.
1964 – 1970 metai – mokė lietuvių kalbos ir literatūros Naujosios Akmenės mokyklose.
1989 – 1991 metai – Akmenės rajono politinių kalinių ir tremtinių organizacijos pirmininkė.
2002 metų liepą palaidota Telšių rajono Tryškių kapinėse.
Autoriaus nuotr.
AKTORIAI: Akmenės krašte žinomą mėgėjų teatro režisierę susirinko gerbti buvusių jos aktorių grupė.
KNYGA: Knygą apie Stasę Niūniavaitę Apolinaras Juodpusis tai rašė septynerius metus.
ATMINIMAS: Naujosios Akmenės kultūros rūmuose eksponuojamos čia veikusio liaudies teatro spektaklių scenų nuotraukos.