
Naujausios
Visi – prieš vieną
– Rinkimus laimėjo Jūsų varžovas socialdemokratas, o Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas televizijos laidoje po rinkimų pakomentavo, jog Žiemgalos apygardoje "laimėjimą lėmė visų susivienijimas prieš vieną, nes Rūta Janutienė daug frontų atidarė".
Sutinkate su tokiu vertinimu? Kokius frontus atidarėte?
– Tų G. Palucko žodžių negirdėjau, bet manau, jog jie yra arčiausiai tos situacijos, kurią patyriau. Kai atvažiavau į apygardą, žmonės pradėjo eiti ir pasakoti įvairiausias istorijas, kurių veikiantys asmenys buvo šio regiono elitas.
Aš turėjau pasirinkti: arba einu su tuo elitu draugauti ir suteikiu dalykų, kurie jiems reikalingi, arba einu su žmonėmis. Aš pasirinkau ėjimą su žmonėmis. Dėl to man nė nereikėjo du kartus pagalvoti – nes tai vienintelis teisingas sprendimas.
Jeigu dar kada eisiu į rinkimus, niekada nežaisiu to purvino žaidimo, kurį prieš mane žaidė susivienijęs elitas. G. Paluckas visiškai teisus – jie visi prieš mane susivienijo.
Buvo skleidžiami įvairiausi gandai, net kad išsigalvojau savo ligą – vėžį. Į vieną kaimą nuvažiavę išgirdom, kad Janutienės iš viso nėra rinkimuose, kad likęs tik vienas kandidatas.
Aš turiu daug autoironijos ir mano komanda turi gerą humoro jausmą. Bet tie rinkimai man nebus pamoka, jog reikia žaisti purviną žaidimą ir eiti į sandėrius su elitu.
– Jūs padėkojote "Dievuliui, kad apsaugojo nuo pergalės". Ką reiškia tokia reakcija? Politikai net pralaimėjimo atveju bando aiškinti, jog "laimėjo".
– Mano pralaimėjimas yra akivaizdus. Man nepavyko įtikinti žmonių, kad gali kas nors keistis.
Jie nusivylę politika ir žmonėmis, kurie eina į politiką, nes jau šimtą kartų buvo apgauti. Jie ir šituose rinkimuose nepatikėjo, kad gali išsirinkti visai kitokios kokybės atstovą.
Aš nepajėgiau įtikinti tos tylinčiosios ir neinančios į rinkimus daugumos. Rinkimus laimėjo tie, kurie visada eina į rinkimus.
Susitikimuose man žmonės kaip tik apie tai ir kalbėdavo: "O ką čia tu pakeisi?" Žmonės yra "nurašę" savo kraštą, nusivylę – ir nieko su tuo negali padaryti. Jie tik patys gali atsitokėti.
Už mane nekovojo žmonės, kuriems Žiemgaloje gyventi gera. Jie – turtingi, jie – nykstančios, išvažiuojančios Žiemgalos ponai.
O ačiū Dievuliui, nes man asmeniškai dabar pasirinkimų skalė yra daug didesnė. Aš daug ką galiu daryti, neatsisakydama viešosios veiklos, visuomeninės veiklos.
Man su savo vertybėmis ir principais būti Seime būtų didelis iššūkis.
Kai eini į rinkimus, pamatai tokią realybę, kokius žaidimus kas žaidžia, kaip perkami sprendimai.
"Kaip buvau, taip ir būsiu žurnalistė"
– Tai kodėl sukote iš žurnalistikos į politiką? Jus jau net spėjo pavadinti "buvusi žurnalistė".
– Niekur iš žurnalistikos aš nesukau. Tais pasakojimais, jog Janutienė "buvusi žurnalistė", sužaidė kolegų pavydas. Gediminas Kirkilas, mat žurnalistas, nes yra Žurnalistų sąjungos narys, o Janutienė – jau ne. Mat, ėjo į rinkimus.
Rinkimai niekaip nepakeičia tavo profesinės veiklos, nes per rinkimus atstovauji žmonėms. Eurokomisaras Vytenis Andriukaitis Briuselyje žinomas kaip širdies chirurgas, nors seniai nebeoperuoja. Tai civilizuotas požiūris.
Šiaip gėdingas dalykas, kad kolegos iš manęs mėgino atimti profesiją. Bet kaip buvau, taip ir būsiu žurnalistė.
Iš tiesų, rinkimų situacija daug ką išgrynino. Kai buvo išsigąsta, kad Janutienė gali laimėti, daug žmonių parodė, kas yra kas.
Žinote, yra toks pasakojimas apie rugpjūčio pučą Maskvoje: sako, jeigu jis būtų ilgiau užsitęsęs, tai daugybė išdavikų dar būtų išlindę ir stoję prieš pokyčius.
Rinkimai taip pat priverčia žmones stoti į tam tikrą poziciją. Bet aš ir daug draugų įgijau visuose visuomenės sluoksniuose: ir ūkininkų, ir tų pačių politikų.
– Laidoje "Nuoga tiesa" esate pareiškusi, jog "pasakysiu tai, ko niekas nepasako". To principo laikėtės ir rašydama knygas apie Dalią Grybauskaitę, Landsbergių dinastiją ar nuslėptąją "Williams" atėjimo istoriją. Dabar prabilote apie naujos knygos rašymą, apie ką ji bus?
– Šitoje knygoje rašysiu apie lietuvišką politiką, jos užkulisius ir veikimo būdus.
Kodėl su "valstiečiais"
– Jūs buvote Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Centro partijos kandidatė, ar daug pinigų reikia rinkimų kampanijai?
– Daug pinigų nereikia. Mano požiūris į juos yra toks: tai mokesčių mokėtojų pinigai ir juos maksimaliai turiu grąžinti atgal žmonėms. Tai ne R. Karbauskio ar G. Palucko pinigai, tai mokesčių mokėtojų pinigai, skirti valstybės dotacijomis partijoms.
Tikrai neišlaidavau plakatams ar kurti įvaizdžiui, kokia aš gera. Mano požiūriu, svarbiausia buvo pasakyti, kokius darysiu sprendimus.
– Kai kas iš politologų sako, jog šie trijose apygardose vykę rinkimai buvo "antiasmenybiniai". Už partijas balsuota, todėl tokie kandidatai, kaip R. Janutienė ar K. Krivickas, ir pralaimėję.
– Partijos iš tikrųjų mobilizavosi, ir iš asmenybių darė "baubus". Visą antrą turą mano oponentas nieko nesakė apie tai, ką jis darys Seime. Ir nė vienam rinkėjui neatėjo į galvą to paklausti.
Visą laiką buvo šnekama tik apie mane – ir visokių nebūtų dalykų. Paskutinis "cirkas" – kad Saulius Skvernelis manęs neremia, nors jis pareiškė palaikymą.
– Bet ar toks Premjero palaikymas – ne administracinis resursas? Kodėl apskritai tapote valdančiųjų "valstiečių", kurių veiklą ne kartą kritikavote, kandidate?
– Saulius Skvernelis rėmė mane kaip asmuo, niekur nepasirašė savo pareigomis. Laimėjusieji šiuos rinkimus Seime tebus vienerius metus, kai valdžia bus dabartinės koalicijos rankose. Jeigu eini į Seimą dėl sprendimų, kurie pagerintų žmonių gyvenimą, ir eini į opoziciją – vadinasi tu meluoji. Nes opozicija tokių sprendimų nepriiminėja.
Per šiuos rinkimus buvo kalbama tik apie vienerius veiklos metus Seime. Valdantiesiems ir Premjerui dabar reikia paramos priimant kitų metų biudžetą: arba jis bus orientuotas į socialinės atskirties mažinimą, arba nugalės liberaliosios jėgos.
Rinkėjams apie tai ir kalbėjau. Jeigu norime, kad būtų įgyvendinti pokyčiai, turime būti valdžioje.
O be "valstiečių" ir Centro partijos aš nematau kitos kairiosios jėgos, kuri ne "auksiniais šaukštais" tarškintų, o iš tiesų spręstų žmonių problemas.
"Valstiečiai" vieninteliai pradėjo nuosekliai kelti pensijas – po ne daug, bet kelia. Socialdemokratai ketverius metus buvo valdžioje, viską galėjo padaryti, bet nedarė. Bet apygardos rinkėjai pasirinko socialdemokratą – toks žmonių sprendimas.
– Jūsų akimis, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga priklauso politiniam elitui ar ne?
– "Valstiečiai" nėra tapę sistemine partija. Jie iškraipo trajektoriją, pagal kurią norima Lietuvą pastatyti ant tokių bėgių, kad ji susitrauktų iki didžiųjų miestų. Jie tai kompanijai nepriklauso, bet dalis jų yra smarkiai suliberalėję.
– Žiemgalos apygarda apima net trijų rajonų dalis. Ką mūsų krašte pamatėte?
– Tos dalys skirtingos, vis kitokie interesai veikia. Pamačiau, pavyzdžiui, kad Šiaulių rajono merui Antanui Bezarui nerūpi nei Ginkūnai, nei Vijoliai, nei Kairiai. Jie palikti vegetuoti.
Meras pražiopso šiaurinį aplinkkelį, nors projektai padaryti, iš žmonių žemės paimtos, visi taškai sudėti, o statybos neprasideda.
Nesugebama parašyti projektų taip, kad gyvenvietėse atskiros gatvės neliktų be vandentiekio ir kanalizacijos.
Ginkūnų pagrindinė gatvė, kurioje didžiulis krovininių mašinų srautas, nėra apšviesta. Kaip taip gali būti? Traktuoja, kad Ginkūnai – kaimas ir nejungia šviesos. Įžūliai, tiesiog bukai traktuojama.
Apie visa tai bendruomenės nariai kalbėjo įsiutę. Eiti su "valstiečiais" ir konfrontuoti su "valstiečių" meru buvo sunku, bet turėjau daryti spaudimą, kad atkreiptų dėmesį.
– Manote, kad Seimo nario reikalas domėtis tokiais "vietos" reikalais?
– Be abejo. Nuo to viskas prasideda. Grėsmė nacionaliniam saugumui yra turtinė ir socialinė nelygybė Lietuvoje. Veiksmai, kurie ją mažina, yra didžiosios politikos reikalas.
– Seimūnai pabrėžia, jog sprendžia visos Lietuvos reikalus.
– Bet tai ir yra Lietuvos reikalai. Lietuvos reikalas numeris "vienas", kalbant apie regionus, yra logistika. Kai nuo žmonių tolinamos švietimo, sveikatos apsaugos įstaigos, paštas, bankai, tai žmonėms turi būti suteikta paslauga iki jų privažiuoti. Tokie veiksmai mažina socialinę atskirtį.
– Esate viena iš tų žurnalistų, kurie užsiima žurnalistiniais tyrimais. Lietuvoje tokių labai mažai. Kaip manote, ko mums trūksta: drąsos, resursų, laiko?
– Visų pirma, žurnalistika dabar yra ištvirkinta viešinimo pinigų. Ne žurnalistai, o įmonių savininkai yra nukreipę į tai dėmesį. Dėl įvairių priežasčių. Ir dėl to, kad dar Andrius Kubilius sukėlė tokius mokesčius, jog iš esmės sunaikino spaudą, ir televizijoms išsilaikyti yra labai sunku.
Tad vyrauja žurnalistika, paremta viešųjų ryšių specialistų ir atstovų spaudai pranešimais. Jau yra išauginta visa žurnalistų karta, kuri mano, kad tai yra norma.
Išlaikyti stuburą yra sunku, o imtis žurnalistinių tyrimų – tai sprendimas visam gyvenimui. Todėl natūralu, kad tokių žurnalistų yra mažai.
Mane gi net palygino su "velniu", mano varžovas pasidalijo sulaukęs sveikinimų, jog įveikė "velnią". Pasišaipiau, jog, matyt, pats bus "egzorcistas".
Tai, beje, mane labiausiai prajuokino, nors pati rinkimų kampanija nebuvo juokinga.
– Kas toliau? Ramūnas Karbauskis sako, jog galėtumėte su "valstiečiais" dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose, ar apie tai kalbėjotės?
– Kalbėjomės, bet dabar turiu pailsėti, nes viską priimu “nervų galūnėmis“. Tikrai nesitrauksiu iš viešosios veiklos ir nuo tų problemų, kurias žmonės iškėlė. Ką žadėjau, tą tesėsiu. Ir dėl apleisto Gruzdžių dvaro, ir dėl Linkuvos bažnyčios, kuri neturi apsauginės zonos ir palikta byrėti, ir dėl kitų dalykų. Tai visiškai nepriklauso nuo to, kur būsiu ar nebūsiu.
– Bet ar turėsite eterį, juk nebeturite televizijos laidos?
– Eteris yra toks stebuklingas dalykas. Šiais laikais labai sunku iš žmogaus atimti galimybę viešai veikti. Priminsiu neseną istoriją apie Labanoro girią. Man sakė: traukis iš tos temos, neik į ją. O aš įsijungiau tiesioginę transliaciją socialiniame tinkle iš Labanoro girios ir ją pasižiūrėjo pusė milijono žmonių.
Šiais laikais, prie dabartinių technologijų užčiaupti žmogų labai sudėtinga. Tad galiu nuraminti tuos, kurie mano, kad Janutienė liko be darbo. Aš jau rytą po rinkimų gavau kelis pasiūlymus – ir dėl man labai mielos veiklos.
Grėsmė nacionaliniam saugumui yra turtinė ir socialinė nelygybė Lietuvoje.
