Naujausios
Tarmių metus pradėjo tarmiškai
Trečiadienio vakarą Šiaulių universiteto bibliotekoje skambėjo universiteto atstovų gimtosios tarmės. Čia vyko Gimtosios kalbos dienai ir Tarmių metams paminėti skirtas renginys.
Gintarė VALUCKYTĖ
gintare@skrastas.lt
Tarmė – kaip gimtoji kalba
Bibliotekos salę daugiausia užpildė jaunimas – studentai, Šiaulių universiteto (ŠU) gimnazijos moksleiviai.
ŠU folkloro ansamblis „Vaiguva“ užtraukė dzūkiškai „Oi, an kalno, an aukštojo“. Lituanistas, ŠU docentas Juozas Pabrėža vakarą vedė savo gimtąja žemaičių tarme. Pirmiausia jis pristatė Lietuvos tarmių žemėlapį, kuriame išskirta 14 tarmių. Penki plotai Žemaitijoje, devyni Aukštaitijoje. Kiekviename plote yra dar daugiau šnektų ir šnektelių. J. Pabrėža tikino, kad niekur pasaulyje to nerasime. Ir priminė, kad vasario 21-oji yra ne tik Gimtosios kalbos diena, bet ir Tarmių diena.
„Gimta tarmė kartu yra ir kaip gimtoji kalba,“ – sakė docentas.
Atstovavo šiaurės panevėžiškių tarmę
ŠU humanitarinio fakulteto profesorė Genovaitė Kačiuškienė, kilusi iš Pasvalio rajono, Kyburių kaimo, žemėlapyje rodė, kur kalbama jos gimtosios šiaurės panevėžiškių tarme.
Profesorė tarmiškai klausė auditorijos, kas vyko per tuos 400 metų, nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo iki bendrinės kalbos susiformavimo.
„Kartais žmonės galvoja, kad tai buvo tuščias tarpas, vakuumas, o iš tikrųjų žmonės rašė taip, kaip kalbėjo – tarmiškai,“ – aiškino G. Kačiuškienė.
Profesorė skaitė savo kraštiečio poeto Vlado Braziūno kūrybą. Jis tarmiškai rašęs, vertęs tekstus į šiaurės panevėžiškių tarmę.
A. Baranauskas skambėjo autentiškai
Kalbininkas, ŠU profesorius Skirmantas Valentas, kilęs iš Kupiškio, padeklamavo visą Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ antrąją dalį tarmiškai, kaip jį parašė A. Baranauskas.
S. Valentas sakė lygiai taip pat šį kūrinį skaitęs prieš 20 metų Vasario 16-osios proga, tačiau tuomet šis variantas taip teigiamai nebuvo priimamas.
Profesorius iki septynerių metų, kol nepažino raidžių, kitaip nei kupiškėnai nekalbėjo. Tarmė jam dovanojo galimybę rekonstruoti A. Baranausko tekstus.
Pristatė žemaičių kalbą
J. Pabrėža su pasididžiavimu sakė, kad žemaičių tarmė yra pati stipriausia Lietuvoje ir įrodė, kad tai yra kalba. Ji turi visus keturis kalbai būdingus bruožus: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Jis išvardijo gausybę kalboje išsilaikiusių retų savybių, kurias iš visų tarmių ir bendrinės kalbos išlaikė tik žemaičiai.
J. Pabrėža susirinkusiųjų klausinėjo žemaitiškų žodžių reikšmių. Pavyzdžiui, blezdinga – kregždė, pyle – antis, staibis – blauzda, kušėti – judėti, brėkšta – aušta.
Salėje nuvilnijo juokas, kai iš savo ir Alekso Girdenio knygos „Žemaičių rašyba“ docentas žemaitiškai perskaitė Skuodo rajone išgirstus ir užrašytus tekstus.
„Pasauliui, Europai, savo artimiesiems ir svarbiausia patys sau turtingesni, prasmingesni, įvairesni būsime ne standartiniu vienodumu, o savitu skirtingumu. Vienas svarbiausių savitumo rodiklių mums yra lietuvių kalba ir jos nuostabiosios tarmės, šnektų šnektelės“, – reziumavo J. Pabrėža.
Visą savaitę bibliotekoje veikia leidinių paroda, kur eksponuojami rankraščiai, monografijos, tarmių tekstai. Vykęs renginys – įžanga į Tarmių metų renginius, kurie vyks Šiaulių regione.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ANSAMBLIS: Liaudies dainas dzūkiškai, žemaitiškai ir aukštaitiškai atliko Šiaulių universiteto folkloro ansamblis „Vaiguva“.
ŽEMAITIS: Šiaulių universiteto docentas Juozas Pabrėža renginį vedė žemaitiškai, gyvais pavyzdžiais pristatė žemaičių kalbą.
