Naujausios
Po Afrikos bekeles
Ūkininkas, „Off road club 4x4 Birzai“ pirmininkas Rolandas Narkus su žmona Gaiva ir keliais aistruoliais, Lietuvos bekelės vilkais, metų pradžioje išsiruošė į žygį per Afriką – legendinio Dakaro ralio trasos vingiais.
Startas – Ispanijoje
– Ar ilgai planavote kelionę?
– Susiruošėme ekspromtu, bet apie kelionę galvojome seniai. Išvykome penki lietuvių ekipažai. Ne lenktyniauti. Mūsų kelionė sutapo su Dakaro ralio lenktynėmis. Dėl neramumų Afrikoje Dakaro lenktynės nuo 2009 metų perkeltos į Pietų Ameriką.
Mes norėjome ne tik pamatyti Afriką: Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Senegalą, Gambiją, bet ir pravažiuoti dalį legendinės Dakaro ralio trasos. Į Malį nesiryžome, nes karas. Nors realybėje kur kas ramiau.
Leidomės į pažintinę kelionę su ekstremalumo elementais. Aš su žmona išsiruošiau pirmą kartą, bet mūsų draugai, Lietuvos bekelės vilkai, profesionalai sportininkai, A. Sutkus, V. Požela, D. Danusas, A. Venckus bei keliautojas ir geras draugas R. Kupstas šią trasą šturmavo jau ne pirmą kartą.
Į kelionę išvykome sausio 9 dieną. Visureigius nusigabenę tralu, startavome iš Barselonos. Kelionė truko 5 savaites. Pravažiavome 7,5 tūkstančio kilometrų. Pripažįstu: kalnuose, dykumoje įspūdžių ir ekstremalių išbandymų buvo daug. Dakaras kaip miestas – grynas chaosas. Jį įsivaizdavau egzotiškesnį. Be to, dar didžiulis karštis, kuris ir pakoregavo planus: atsisakėme vykti į patį miestą, tad pravažiavome 40 km iki jo.
– Tokioje kelionėje svarbiausias dalykas – vanduo. Ar jo nepritrūkote? Ką įsidėjote į šią kelionę?
– Nepamiršome lauktuvių Juodojo žemyno gyventojams: palaidinių, vaikams – minkštų žaislų, saldainių. Apsirūpinome konservais, makaronais. Ispanijoje pasipildėme vitaminų atsargas. Nusipirkome 10 kg mandarinų už 5 eurus. Gardžiavomės jais iki Maroko. Kai paragavome marokietiškų mandarinų, ispaniškus greit užmiršome. Marokietiški mandarinai tokie sultingi, kad burnoje sproginėjo sultys. Šių mandarinų mums užteko iki Gambijos. Jie mums atstojo sriubą.
Buvome pasiruošę nuotykiams, apsiginklavę fotoaparatais, kamera. Tikėjomės apie šį savo žygį grįžę iš kelionės susukti įdomų dokumentinį filmuką.
Visuomet automobilyje turėjome apie 40 litrų vandens: sau ir technikai.
Dykumoje šiuo vandeniu teko dalintis su kitais pakeleiviais. Rodos, 400 kilometrų spinduliu aplinkui nė gyvos dvasios, bet tik sustoji ir netrukus prisistato žmogus.
Teko mums net pirmąją medicinos pagalbą vieniems klajūnams teikti. Sutikome tris vyriškius su kupranugariais. Vienas nelaimėlis buvo išsinarinęs koją, ją sutvarstėme. Tarp keliautojų buvo prancūzas. Jis papasakojo: gyvena su vietiniais norėdamas išbandyti save. Galutinis jų kelionės maršrutas buvo Ataro miestas. Iki jo dar buvo... „tik“ 400 kilometrų kelio. Mes su visureigiais šį miestą pasiekėme tik po 4 dienų. Kada jie pėsčiomis į Atarą atkeliavo, neįsivaizduoju.
Dideli kontrastai
– Ar neišsekino alinantis karštis?
– Afrikietiško karščio nematėme iki Senegalo. Dykumoje dienos šiltos, bet naktys šaltos. Temsta itin greitai. Tik saulė nusileis ir stoja tamsa. Oras staigiai vėsta. Kalnuose temperatūra nukrisdavo iki 10 laipsnių šalčio. Būdavo naktų, kai miegojome apsirengę, miegmaišiuose ir dar striukėmis apsikloję, nors važiavome į Afriką.
Kai krovėmės daiktus, paklausiau žmonos: kam dediesi vilnones kojines? „O jeigu bus šalta?“. Ir buvo teisi...
Atsigavome Senegale. Kaip tyčia aplūžo mašina. Radome kempingą prie Atlanto vandenyno. 36 laipsniai karščio, šaltas alus ir Atlanto vandenynas... Ar ne atostogos?
– Lietuvoje esate pripratę prie pelkių, purvynų. O kokių staigmenų pateikė Afrikos bekelė?
– Lietuvoje automobilių negailėdavome. O ten nežinai kokio gylio balutės, bijai gauti hidrosmūgį (vandens patekimas į variklį). Atlaso kalnuose dar didesnis malonumas. Serpantinai, įkalnės, nuokalnės, brastos. Kalnas nuslinkęs, kelio nebėra vietomis net patys tiesėme kelius.
Dykumoje, Mauritanijoje, buvo dienų, kai atrodė: toliau visureigis nebeišropos, teks jį padegti. Ir laiko reikėjo išmokti važiuoti per kopas. Važiuojant per dykumą būtina sumažinti oro slėgį padangose. Tik įvažiavę į dykumą nieko kito ir nedarėme, kaip kasėme smėlį, traukėme vienas kitą... Visa laimė – naujausios technologijos GPS navigacijos bendravimui tarpusavyje, CB radijo ryšys palengvino kelionę.
Mauritanijoje susikūrėme tikra „offroad": kopos, akmenys, smėlis. Važiavome vingiais, zigzagais. Važiuoji, buksuoji, kapstaisi. Ir taip beveik 1000 km. Paskutinėmis dienomis ir tegalvojome: na kada mes pagaliau pasieksime asfaltą? Mauritanijoje kelių tiesiog nėra. Važiavom ir kopomis, ir per akmenynus, ir upės vagomis. Žemėlapiuose yra, o realybėje kelio nerasi.
Vienas mūsų ekipažas Maroke „pagazavo“ ir gavo 30 eurų baudą. Afrikoje svarbiausia, kad būtum prisisegęs saugos diržais, ir draudžiama kalbėti mobiliuoju telefonu vairuojant, visa kita – atleistina.
Automobiliai gatvėse? Manau, Lietuvos technines apžiūros atstovai išsigąstų pamatę, kokie jie: be šviesų, apdaužyti, be spalvos, bet svarbiausia – jų garso signalas veikia. Aišku, yra ir tokių, kurie ir Lietuvoje ne kiekvienam įperkami, tad kontrastas didelis. Mauritanijoje per dieną nuvažiuodavome apie 150 kilometrų, Atlaso kalnais – po 50, 60 kilometrų per dieną.
Ligų baiminosi tik iš pradžių
– Kaip vietos gyventojai sutiko jus, baltaodžius?
– Susidraugavome. Pavyzdžiui, važiuojant į Atlaso kalnus, vietinis diedukas įspėjo, kad mes nepravažiuosime užsibrėžtu maršrutu ir grįšime atgal. Bet mes tikėjome žemėlapiu nei tuo dieduku. Juolab, kad žemėlapį gavome iš prancūzų sportininkų. Ir apsirikome. Po kelių brastų tikros bekelės ir keleto prarastų valandų teko grįžti atgal. Diedukas jau mūsų laukė išviręs atajos (stipri žalia arbata, geriama iš stikliuko) su namine duona ir namuose spaustu alyvuogių aliejumi. Visa tai neapsakomo skonio...
Afrikoje visas gyvenimas verda pakelėje ir ant kelio. Vaikai žaidžia. Moterys veda asiliukus, ant asiliukų sėdi vaikučiai. Nežinia, kur jie keliauja. Kai dalindavome dovanas, jie jas vertino, su dėkingumu šypsojosi. Namukai šiaudiniai, kaimeliai palei kelią išsidėstę. Ir šuliniai palei kelią. Moterys skalbia drabužius. Kur jų vyrai, nežinia: gal atają geria, gal gyvulius gano...
Kai nori nufotografuoti, jie už dyką nepozuoja, duok pinigų. Vaikai lipte lipo prie visureigių, nulaižo, apčiupinėja langų stiklus, paskui labai sunku stiklus nuvalyti.
Vietinių gyventojų bendravimas specifinis: lenda į akis, garsiai šaukia. Ypač įkyrūs prie sienos. Jie laukia iš europiečių dovanų. Kitą kartą, kai važiuosime, jau žinosime: visų dovanų šiems įkyruoliams kaulytojams neišdalinsime, pasiliksime gyvenantiems atokiau nuo civilizacijos.
– Ar nesibaiminote, kad Afrikoje užsikrėsite kokiomis nors ligomis?
– Tik pirmąją savaitę persekiojo tokia baimė. Visureigis buvo pilnas drėgnų servetėlių. Kur tik prisilieti – valaisi. Po dviejų savaičių baimė išgaravo.
Pinigus kai paskaičiuodavome, visuomet plaudavome rankas. Įdomu tai, kad iš pinigo likęs tik neįžiūrimas nučiupinėtas gumuliukas, bet niekas jo iš apyvartos neišima.
Visi klausia, ar paskiepijome nuo maliarijos? Taip, skiepijomės, bet ne nuo maliarijos, nes nuo jos vakcinos nėra. Skiepijomės nuo geltonojo drugio ir hepatito B. O maliarija jeigu susirgsime, tai jau gydysimės. Ir ne lietuviškais vaistais, o tenykščiais, nes šitoje srityje jie gana toli pažengę.
Kur tik nėra lietuvių...
– Kelionėje europiečių sutikote, o lietuvių ar pasitaikė tarp jų?
Maroko sostinėje Rabate prie Mauritanijos ambasados buvome sutikę Ievą, kurios tėvai kilę iš Biržų krašto. Ji autostopu keliauja po Afriką. Tikra ekstremalė. Mes sakom: mažas miestas, jeigu du kartus tą patį žmogų sutinki gatvėje, o mes praėjus gal 10 dienų po pirmojo susitikimo Ievą vėl sutikome tranzuojančią likus apie 300 km iki Senegalo sienos. Pasisiūlėme pavežti. Mergina – beprotiškai drąsi keliautoja.
Gambijoje gyvena lietuvių. Vienas iš jų taipogi „džiporius“ ir turi restoraną „Labas“. Pietavome tame restorane, šventėme Užgavėnes, virėmės ir valgėme cepelinus. Pas kitą lietuvį Gambijoje buvome apsistoję gyventi. Žuvies turguje nei iš šio, nei iš to, prasilenkdami pasilabinome su... tauragiškiais. Tad kur mūsų, lietuvių, nėra?..
– Kokių dar netikėtumų buvo?
– Didžiausias smūgis laukė kelionės pabaigoje. Gambijoje mus apvogė. Praradome savo kelioninius krepšius su visais daiktais. Dingo kompiuteriai, fotoaparatai, o apmaudžiausia – netekome filmuotos medžiagos ir nuotraukų. Tiek ekstremalių vaizdelių prifilmavome, džiaugėmės: sukursime įdomų filmą ir še tau... dingo visa vertinga informacija. Laimė, kad mano laikmena buvo ne krepšyje, tai liko. O lietuvis Gambijoje mus užtikrino: Gambijoje niekas nevagia. Reikia sutikti, kad ir mes kelionės pabaigoje atsipalaidavome, praradome budrumą. Namo grįžau kaip stoviu: tik su džemperiu ir draugo šaliku.
Kalbėjosi Regina VAIČEKONIENĖ
Rolando Narkaus nuotr.
KELIAS: Afrikoje visas gyvenimas verda prie kelio ir ant kelio.
SMĖLIS: Įvažiavę į dykumą kasė smėlyje įklimpusius automobilius.
KELIONĖ: Keliautojai norėjo pamatyti maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Senegalą, Gambiją, pravažiuoti dalį legendinės Dakaro ralio trasos.
KELIAUTOJAI: Rolandas Narkus keliavo su žmona Gaiva.