Naujausios
Ilgą amžių nulemia kantrybė gyventi
91 metų Kazimieras Čičinskas – vienas iš vyriausiųjų Užvenčio seniūnijos Želvių kaimo gyventojų. 61 metus išgyvenęs su žmona tapo našliu. Metus gedėjęs savo namuose, ryžosi prisiglausti pas sūnų. Marti Eugenija sako, jog uošvio ilgaamžiškumo paslaptis – kantrybė, saikas ir dorovė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Iš veido dar nieko“
„Šlubas ant ausų, bet iš veido dar nieko. Nesu visiškai surukęs, – kalba humoro jausmo dar nepraradęs Kazimieras Čičinskas. – Su žmonele išgyvenau 61 metus. Po jos mirties pabuvau namuose dar metus. Metines atprovijau ir parėjau gyventi pas vaikus. Pamaniau, kad bus geriau negu senelių namuose. Brolis ten gyveno. Turėdavau nešti maisto, nes neužtekdavo.“
Kazimieras gyveno Telšių rajone. Visą gyvenimą dirbo kolūkyje. Dabar jau trys dešimtmečiai kai pensininkas.
Dorumo pavyzdys
Kazimiero marti Eugenija Čičinskienė pasakoja, jog uošvių šeima pasižymėjo kantrybe, žemaitišku santūrumu ir pagarba vienas kitam. Jei kas nepatikdavo, mokėdavo vienas kitam mandagiai neįžeidžiant pasakyti. Jei vienas kalba, kitas ramiai patyli.
Jų šeima mokėjo dalintis tuo, ką turi, su kaimynais, giminėmis, vaikais ir anūkais.
Jų namuose visuomet būdavo įvairių žolelių ir kitokių naminių vaistų. Gydymosi paslaptimis taip pat dalindavosi. Nors matė daug vargo, bet visuomet vienas kitą rėmė.
Uošvis nebuvo visiškas abstinentas, bet negirtavo. Jei kas pasiūlydavo stiklelį, sakydavo:"Man reikės rytoj rytą į darbą eiti.“
Ponia Eugenija sako, jog senelį kaip dorumo ir mokėjimo sutarti pavyzdį gali rodyti savo vaikams. Prieš karą jis ilgai draugavo su viena mergaite. Labai ją mylėjo. Jau ketino vesti.
Bet būsimą jaunikį pašaukė į kariuomenę. „Geriau jos neužkabinsiu, – pamanęs Kazimieras. – O jeigu kare žūsiu? Paliksiu nuskriaudęs savo mergaitę.“
Visur Kazimieras jautęs saiką. Ir dabar sako, jog viską daryti reikia proto ribose. Kur nereikia nesikišti, kur reikia, pasakyti. Kiekvienas žmogus yra tik žmogus. Su visais reikia sugyventi.
„Senelis mums dorovės normų pavyzdys. Šeimoje kartais labai praverčia žodis iš šalies,“ – sako Eugenija Čičinskienė.
Gyvenimas nelepino
Kazimieras Čičinskas gimė bežemių šeimoje. Smetonos laikais kartu su tėvais ir vyresniais broliais ėjo kumečiais pas ūkininkus.
Kazimiero tėvas ne visuomet buvo kumetis. Turėjo nemažai žemės. Buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti pinigų. Amerikoje susirgo. Buvo parsiųstas į Lietuvą. Čia pardavė savo turėtą ūkį. Ketino pirkti mažesnį. Trobesius nusipirko, o žemės nespėjo nusipirkti. Prasidėjo karas. Skrynutė su pinigais per karą pražuvo.
Tarpukariu teko eiti kumečiauti. Bet jo tėvelis, pasak Kazimiero, niekuomet nekeikė likimo, nesiširdijo ant turtingesniųjų. Gal dėl didelės kantrybės ramybės ir jis mirė sulaukęs 106 metų.
Ir Kazimierui vargo netrūko. Smetonos laikais baigė tris klases. Nebuvo kada daugiau mokytis. Reikėjo dirbti.
Su žmona suėjo abu vargo matę. Daug dirbo. Stojosi ant kojų. Bet prasidėjo kolektyvizacija. Viską teko atiduoti kolūkiui. „Grįžau iš kariuomenės neturiu nė kapeikos cigarečių pakeliui,“ – mena Kazimieras.
Sveiko proto nestokojantis devyniasdešimtmetis Kazimieras tausoja savo sveikatą. Nevalgo to, ko jo amžiuje negalima. Savo nuomonę sūnaus šeimai pasako. Bet į jų gyvenimą nesikiša.
Autorės nuotr.
PAGRANDUKAS: 1922 metais gimęs Kazimieras Čičinskas sako buvęs pagrandukas. Jo sesei tuomet buvo 17, broliui – 16 metų.
KANTRYBĖ: Kazimiero Čičinsko marti Eugenija sako, jog uošvis – kantrybės įsikūnijimas.