Naujausios
Akvarelė ir prisiminimai – laikas sau
Senatvė – jokiu būdu ne pilkos, nuobodžios ir kaip du vandens lašai viena į kitą panašios dienos. Tai – pilnakraujis ir pilnavertis gyvenimas, kai pats esi savo laiko šeimininkas, kai gali jį dovanoti savo pomėgiams, artimiesiems ir sau.
Tą mintį patvirtina kraštietis ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, dekanas, studentų liaudies instrumentų orkestro vadovas, liaudies muzikos propaguotojas, tautodailininkas Valentas Leimontas.
Genė JUODYTĖ
Profesoriaus V. Leimonto gimtinė Vaškų miestelis ( Pasvalio r.). Nuo ketverių metų jis augo mūsų rajono Butniūnų kaime.
Mūsų kraštiečiui dabar 87-eri. Nežinodamas, nuo tos kupetos numestum gerą dešimtmetį. O ir energijos, žvalumo bei svajonių profesoriui galėtų pavydėti kur kas jaunesni.
Pasitraukęs iš aktyvios muzikinės, pedagoginės bei visuomeninės veiklos, profesorius neturi laiko kada nuobodžiauti. Grąžina skolą akvarelei, kuriai dirbdamas negalėjo skirti tiek laiko, kiek norėjo. Lieja ją, o kai akys pavargsta nuo spalvų, ima į rankas rašiklį.
Rašydamas dar kartą praeina savuoju gyvenimo keliu, popieriui patikėdamas savo džiaugsmą ir skausmą. Taip gimsta tekstai, rašyti širdies kalba ir pavadinti „Prisiminimais, pastebėjimais ir pamąstymais“.
Visai neseniai aplankiau profesorių. Po keleto nesimatymo metų tai buvo puiki proga pabendrauti. Sėdėjome jo jaukiame bute Vilniuje, gėrėme kavą, pagamintą pagal specialų profesoriaus receptą ir kalbėjomės.
Apie akvarelę, kuri, anot šmaikštuolio pašnekovo, įsivėlė į jo gyvenimą, kaip varnalėša į vilko uodegą, apie anūkėlius: Gertrūdą, kurią prieš pusantrų metų „iškukavo gegutė ir pasveikino obelys“ (čia – ištrauka iš V. Leimonto eilėraščio anūkėlei, gimusiai pavasarį) ir apie trečiuosius metus perkopusį Joną Augustą, su kuriuo susitikę jau ir „vyriškai“ pasikalba. Ir apie ligas, kurios kaip ir kiekvieną aplanko tokiuose metuose.
Kalbėjomės atvirai, nuoširdžiai. Taip, kaip kalbasi susitikę giminės ar artimi kaimynai. Profesorius paprašytas perskaitė keletą tekstų. Susidomėjusi klausiausi. Prasitariau, kad norėčiau daugiau susipažinti su rašytine profesoriaus kūryba.
Ne kiek trukus mane pasiekė kraštiečio „siuntinukas“. Jame – didžiulis aplankas su rankraščių tekstais, iliustruotais akvarele.
Dovanėlė atnešė naujų sumanymų. Ateinančiais metais rajono bibliotekose planuoju parengti kilnojamąją Valento Leimonto akvarelių reprodukcijų ir rašytinių tekstų parodą. „Pakruojo krašto“ skaitytojams pateikiu Valento Leimonto atsiminimų ištraukas.
***
Turbūt, dažnas paskaitęs mano vieną kitą rašinėlį, pagalvos, kad tai prasmės neturinti rašliava. Gi man tai yra ne tik pomėgis kažką veikti.
Gyvenu, žiūriu, klausausi, skaitau ir stengiuosi kai ką suprasti, vertinti, įsiminti. Na, o kur dar gyvenimo peripetijos?
Iš čia ir noras vieną kitą mintį užrašyti. Užrašyti sau, kad retkarčiais prie jų sugrįžčiau. Be to, tai kuklus palikimas artimiesiems.
Akvarelė ir pomėgis rašinėti – tai mano vienišos kasdienybės įprasminimas, paguoda dvasiai.
***
Iš kaimo pabėgęs vienkiemis, mojantis beržų ir žilvičių viršūnėmis. Į jį vinguriuoja pravėžotas ir duobėtas lauko keliukas.
Sodyba erdvi, apsijuosusi eglėmis. Vienos jų didelės, išsikerojusios, kitos – lieknesnės. Jose perisi paukščiai, po šakomis dygsta grybai. Trobesiai apsupti dešimtimis obelų. Gražu ir jauku šiame žaliame kampelyje. Jame norisi būti, gyventi.
O sukurti tai vieno žmogaus rankomis ir rūpesčiu. Metų metais iš miško neštos ir sodintos eglaitės, skiepytos ir puoselėtos obelys.
Tai mano dėdės ir krikštatėvio (mūsuose vadinamo podinu) sodyba.
Jis – pavyzdingas ūkininkas, aistringas medžiotojas. Nors savamokslis, bet kaimo inteligentas, žmogus, kuriam tarpukario metais reikėjo radijo ir žurnalo apie kultūrą. O šalia visų darbų sugebantis pasidaryti gerą Žiemgalos krašto alų.
Šioje sodyboje ir dėdės šeimoje aš augau nuo ketverių metų. Augau ne ūkio darbams, o galėjau mokytis. Čia prabėgo mano vaikystės ir jaunystės metai. Mane, tėvų paliktą vaiką, dėdė globojo, rūpinosi mano ateitimi.
Jam ir jo šeimai aš esu dėkingas už savo gyvenimą.
***
Šiandien gavau obuolių. Balti, dideli, gražūs, skanūs. Rodos, kas čia tokio – obuoliai, kaip obuoliai. Bet užplūdo vaikystės prisiminimai.
Ankstyvas vasaros rytas. Rasos lašeliais spindinti pieva. Vos pakilusi saulė dar žvilgčioja pro eglių šakas. Viskas dvelkia gaivia vėsa. O eglyne, supančiam visą dėdės sodybą, tikras paukščių sambrūzdis.
Atsikeliu, ir dar neprasikrapštęs akių, lekiu į sodą. O dėdės sodas didelis ir jame daugiausia obelų. Kai kurios didžiulės ir iškeroję, kitos gi – jaunesnės ir tik įsibėgėjusios į aukštį. Rūšių būta įvairių, bet daugiausia – alyvinių. Mūsuose jie vadinami baltiniais.
O, kaip atrodo žemė po tokia obelimi ankstyvą rytą! Obuolių prikritę tiek, kad kojos nėra kur pastatyti! Jie didžiuliai, prinokę ir ne vienas krintant įsprogęs. Skubu prisirinti pačių gražiausių. Akys pasiklysta. Valgau prisikimšdamas pilną burną. Apeinu ir kitas obelis – visur baltuojanti pieva.
Taip buvo. Deja, viso to nebėra. Nebėra mano artimųjų, o sodybos vietoje – plynas laukas.
***
Yra tokia lietuviška patarlė – „Gulinčio ir avinas nemuša“.
Man teko įsitikinti šios patarlės teisingumu ir avino kaktos kietumu.
Dėdė augino juodagalvių veislės avis. Aviną kasmet atsisiųsdindavo iš Rytprūsių. Dideli ir galingi būdavo tie avinai. Pasitaikydavo ir piktų.
Nueini, būdavo, į ganyklą pririštų avių pakelti ir bijai prieiti prie avino. Rodos, jis tavęs ir nemato, bet užtenka tik pasilenkti, kad ištrauktum kuolą, kai išgirsti artėjančius šuolius. Išeitis viena – griūti ant žemės. Pribėgęs stabteli, piktai apžiūri, pauosto, koja pakapsto ir nueina. Kartais įsidrąsindavau ir įsikibęs į vilnas užsiropšdavau jam ant nugaros. Geras pasijodinėjimas su pakratymais. Tik laikykis.
***
Savo mokslus pradėjau dėdės paskatinamas ir pamokomas. O buvo taip.
Kurą kaimo žmonės ruošdavo žiemą. Rogėmis lengviau iš miško išvežti medieną. Žiemą ir laiko tam daugiau.
Manęs į mišką dėdė neimdavo. Sakydavo: „Geriau tu pasimokyk“. Mokyklos dar nelankiau, bet skaityti jau buvau pramokęs. Bandydavau skaičiuoti, bet kliūdavo daugyba. Ir dėdė sugalvojo gerą būdą, kaip mane prispausti. Išvažiuodamas į mišką, užduodavo išmokti du ar tris daugybos lentelės stulpelius. Parvažiavęs tikrindavo. Aišku, stengdavaus išmokti. Jei klysdavau – tekdavo kartoti.
Toks mokymosi būdas man gerokai padėjo. Daugybos lentelę įsikaliau į galvą per kelias dienas, o atmintyje išliko visam gyvenimui.
***
Būna pamokų, kurios įstringa pasąmonėje. Man itin įsiminė viena piešimo pamoka, vėliau turėjusi įtakos mano kūrybai. Tai buvo Vaškų pradžios mokykloje.
Rodos, pamoka, kaip pamoka. Išsidėliojau viską kas reikalinga piešimo pamokai ir ruošiausi piešti kokį nors gamtovaizdį. Priėjo mokytojas (tai Ipolitas Cieška), paėmė teptuką ir sušlapinęs visą popieriaus lapą pasakė: „Dabar piešk“. Nustebau ir vos praveblenau: „Juk išsilies“. „Na ir gerai, kad išsilies“, – tepasakė.
Tik praėjus keliems dešimtmečiams, kada rimčiau įnikau į dailę, supratau tų žodžių prasmę: akvarelę reikia lieti įmirkytame popieriuje.
***
Malonūs prisiminimai iš Linkuvos. Turėjau jaukų kambariuką. Šeimininkai buvo rūpestingi ir paslaugūs. Mokytis sekėsi.
Nors man gyvenosi neblogai, bet šeštadieniais norėjosi pareiti į namus. O tai toloka – aštuoniolika kilometrų. Pėdindavau vos ne keturias valandas. Jokio autobuso tais laikais nebuvo. Nedažnai ir ratais dardantis kaimietis pavežėdavo.
Ilga ir nuobodi kelionė. Labai norėjosi kuo greičiau prieiti Degėsių kaimą ir kryžkelę. Nuo jos, pasukus Butniūnų link, pasimatydavo dėdės sodybos medžiai: du aukšti žilvičiai ir beržas.
Rodos, ir kojos darydavosi lengvesnės. Mintyse jau matydavau prie šulinio arklius girdantį dėdę, girdėdavau svirties girgždėjimą, uosdavau pirkios dūmų kvapą.
Ten aš augau, ten buvo mano namai.
***
Kaimo trobos slenkstis –
nudilęs nuo laiko ir kojų.
Kūdikiu – ropščiausi per jį.
Ūgtelėjęs – prisėsdavau.
Paaugliu – šokinėdavau.
Myniau jį, kol nepatraukė
miestas.
Tėviškės trobos slenkstis.
Trobos, kurioje užaugau,
ir kuri išleido mane į gyvenimą.
Išleido, kad minčiau kitų
namų ir kasdienybės
slenksčius.
Išsinešiau negęstančius prisiminimus
ir geliantį ilgesį.
Tėviškės trobos slenkstis.
Autorės nuotr.
LAIKAS: Valentas Leimontas: „Akvarelė ir pomėgis rašinėti – mano vienišos kasdienybės įprasminimas“.
Bibliotekos archyvo nuotr.
AKVARELĖ: Kraštietis V. Leimontas prieš dešimtmetį Pakruojyje buvo surengęs autorinę akvarelės parodą.