Naujausios
Šeimininkams jų augintiniai – neprilygstami
Šunų augintojai kartoja tą pačią frazę: „Mano šuo yra pats geriausias, geresnio neįsivaizduoju.“ Skirtingų veislių, dydžių, charakterių šunys nepalieka abejingų. Šiauliečiai šunų veisėjai ir augintojai negaili laiko bei lėšų važiuoti į parodas, kirpyklas ar nugabenti savo augintinį į kaimyninę šalį tikrinti sveikatos.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Didelis šuo mažame kūne
Šiaulietės Gražinos Čepulienės namuose zuja du nedidukai Parsono Raselo terjerai: pusantrų metų kalė Bina ir 9 mėnesių patinas Doglas. Baltos spalvos šunų kailis šiek tiek pamargintas rudomis ir juodomis dėmėmis.
Ilgai ieškoję šeimai labiausiai tinkančio keturkojo, apsisprendė rinktis šios veislės šunį. Šie augintiniai apibūdinami kaip dideli šunys mažame kūne. Sužavėti įsigytu Parsono Raselo terjeru, per pusantrų metų namuose apgyvendino dar du.
„Dėl ypatingos kailio struktūros jų nereikia maudyti. Šuns kailio kvapo namie tikrai nebus. Jis gali būti išsivoliojęs purvyne, bet užteks apie 10 minučių, kol gerai išsipurtys – vėl bus baltas ir gražus“, – kedena šalia tupinčio terjero šiurkštų kailį ponia Gražina.
Šios veislės šunims, kaip ir daugumai kitų, būtinas aktyvus veiksmas, fizinė iškrova. Išsilakstę jie tampa mieli ir ramūs. Namuose augintiniai draugiškai sugyvena su šeimininkės ketverių metų sūnumi.
Medžioklės instinkto genami
Nedideli terjerai, pasak šeimininkės, yra puikūs medžioklės kompanionai. Jie puikiai orientuojasi, yra tvirti, protingi, energingi. Šunys turi puikiai išvystytą medžioklės instinktą, yra apmokomi medžioti urvuose arba pagal kraujo pėdsaką.
„Vyras vežasi į medžioklę kalytę. Ji suranda nušautą šerną, būna, kad užtinka usūrinį šunį ir užspeičia į kampą. Šuo žino, kur išlieti savo aršumą. Namie niekada neužpuls“, – tikina augintoja.
Gražinos žiniomis, Šiauliuose yra tik keletas šios veislės šunų.
„Juos auginti – vienas malonumas: puikus kompanionas, vaikų draugas, geras medžiotojas. Šios veislės šuo gerai jausis ir bute, ir name. Name nebus pelių, o sklype – kurmių“, – sako augintoja.
Parsono Raselo terjerų veislės istorija
Parsono Raselo terjeras išveistas Anglijoje 19-ajame amžiuje. Šis mažas terjeras buvo naudojamas medžiojant lapes, kasant grobį iš urvų. Veisėjai ugdė jo sugebėjimą dirbti įvairius darbus.
Energingieji barzdočiai
„Man ši veislė – pati pačiausia. Kitokio šuns šalia savęs neįsivaizduoju. Tikrai tai yra mano šuo“, – šypsosi glausdama cvergšnaucerių veislės šunį Kristina Andriulienė.
Šeimoje nusprendus, kad pats laikas įsigyti šuniuką, po ilgų svarstymų vienbalsiai nutarta dėl „jo didenybės šnaucerio“, nors ir miniatiūrinės jo versijos. Namuose auginami trys šios veislės šunys.
Patikinusi, kad vienu žodžiu apibūdinti cvergšnaucerių neįmanoma, ėmė vardyti šių šunų privalumus: kompaktiški, nuo jų nesklinda joks kvapas, lengvai dresuojami, paklusnūs, puikiai sutaria su vaikais.
Namuose yra ramūs, nieko nėra išvertę, prikrėtę eibių. Išėję į lauką tuoj pat pasikeičia – tampa žaismingi, labai judrūs.
Pradėjusi lankytis parodose kaip žiūrovė, suprato, jog norėtų jose dalyvauti su šuneliu. Prieš ketverius metus namuose atsirado kilminga kalytė vardu Cadmea Gera Aura, į parodas keliauti ėmė ir kita augintinė Akvarelė Juoda Balta.
Namų taisyklės
Dėl šiai veislei būdingos barzdos būtina kruopštesnė priežiūra. Išgirdę lakantį šunį, namiškiai skuba šluostyti jo barzdos, nes nuo dubenėlio paskui šunį nusidriektų šlapias takas.
Į kirpyklą augintiniai keliauja kas pusmetį, ten pešamas jų tankus ir šiurkštus kailis. Kas porą mėnesių kirpykloje padailinama barzda, ausys ir letenos. Namie kailis tik šukuojamas.
Namuose yra įvestos taisyklės, jų šunys laikosi. Darbo dienos metu užverti varteliais šeimininkų laukia virtuvėje. Vakare kiekvienas šuo įsitaiso, kur pageidauja: ant sofų, fotelių ar kilimo.
„Gudrūs jie: palaukia, kol mes užmiegame, tada atsliūkina ir ropščiasi į mūsų lovą. Išvijus į savo guolius, girdisi širdį draskantys dūsavimai, atseit kokie mes beširdžiai“, – juokiasi augintoja.
Cvergšnaucerių veislės istorija
Ši veislė kildinama iš Vokietijos. Pavadinimas kilo nuo vokiško žodžio –„schnauze“, jis lietuviškai reiškia – snukis. Buvo vertinamas už sargumą. Puikiai medžiodavo žiurkes, mokydavosi triukų. Mažas, bet stiprus ir proporcingas šuo. Meilus, energingas, žaismingas ir budrus.
Bulterjero sužavėtas
Šiaulietis Dovydas Alešiūnas paglosto šalia tupintį metų bulterjerų veislės šunį Kidą. Šuo dar tik auga. Visiškai susiformuos, pasieks reikiamą svorį bei reikiamą išvaizdą tik trejų metų. Kidas dabar sveria apie 28 kilogramus. Užaugęs turėtų sverti apie 40 kilogramų.
„Tokios veislės šuns ilgai ieškojau. Svarbios buvo rekomendacijos ir atsiliepimai ne tik apie veislę, bet ir veislynus. Norėjau gero šuns. Neapsirikau – tokį ir turiu“, – šypsojosi augintojas.
Šis šuo pasižymi didele fizine jėga, ištverme, kantrybe, prisirišimu prie šeimininko. Ramus šuo namie neišdykauja, nieko negraužia.
Dovydas savo augintinį į pirmą parodą nuvežė keturių mėnesių. Įvairiuose konkursuose laimėjo keturias pirmąsias vietas.
Vyras planuoja pavasarį Kidą vežti į Lenkiją pas specialistus tikrinti sveikatos.
„Jo raumenų daugiau negu smegenų. Jis labai stiprus, bet nieko tikrai nenuskriaus. Šunį būtina dresuoti, kad žinotų, kaip elgtis, kad būtų galima jį, tokį stipruolį, valdyti“, – pasakoja Kido šeimininkas.
Bulterjero veislės istorija
Bulterjero tėvynė – Anglija. Išvestas kryžminant anglų buldogą, baltąjį anglų terjerą ir dalmatiną. Šuo būna elegantiško kūno sudėjimo, raumeningas ir tvirtas, turi stiprius nasrus. 1860 metais Birmingeme bulterjeras pirmą kartą pademonstruotas parodoje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BŪDAS: „Namuose šunys yra ramūs, nėra prikrėtę eibių. Tereikia išvesti į lauką ir jie tuoj pat pasikeičia – tampa žaismingi, judrūs“, – sako cvergšnaucerių augintoja Kristina Andriulienė su vyru.
DRAUGAS: Šiauliečiui Dovydui Alešiūnui bulterjerų veislės šuo Kidas – geras draugas ir šeimos narys.
MEDŽIOTOJAI: Šiaulietė Gražina Čepulienė augina du Parsono Raselo terjerus. Jie ne tik geri kompanionai namuose, bet ir talkininkai medžioklėje.