Naujausios
Patrauklus folkloras – nenutrūkęs nuo bambagyslės
Šiemet dešimtus metus vyksiantis respublikinis folklorinių šokių konkursas „Patrepsynė“ tapo reiškiniu ir gyvenimo būdu. Šalia jo tarsi ūglis išaugo folklorinių šokių vakaronės – pašėlusi lietuviškų šokių diskoteka, į kurią jaunimas veržiasi su užsidegimu. Diana ir Albertas Martinaičiai folkloro entuziastus suvienija tarsi jungiamoji gija.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Folkloras – vidinis poreikis
Pagrindinė folklorinių šokių varžytuvių organizatorė - Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnologė Diana Martinaitienė džiaugiasi, kad „Patrepsynė“ subrendo ir duoda akivaizdžių vaisių – tai, kas formalu, peraugo į neformalią veiklą.
Vaikai nori šokti niekieno neverčiami. „Kai folkloras tampa vidiniu poreikiu – tikslas pasiektas“, – neabejoja etnologė.
Per „Patrepsynę“ užsikrėtęs etnokultūros dvasia jaunimas natūraliai priėmė folklorinių šokių vakarones. Vilniuje, Kaune užgimusi idėja maždaug prieš penkerius metus tapo kūnu Šiauliuose. Kas mėnesį su folkšokiais siaučia kone du šimtai jaunuolių.
Vakaronės rengiamos ne vien Šiaulių mieste, bet keliauja po Vakarų Lietuvą: Šilalę, Raudėnus, Kuršėnus, Joniškį, Žagarę, Kelmę, Pasvalį, Biržus, Panevėžio rajoną. Taip propaguojamas geografinis patriotizmas – dalyviai didžiuojasi savo vietove.
Nuolatinius vakaronių dalyvius – šokėjus ir muzikantus D. Martinaitienė vadina savotišku klubu. „Visada dalyvauja šilališkiai, nežinau, kas turėtų nutikti, kad jų nebūtų. Jei nėra Raudėnų šokėjų, net keista, kažko trūksta“, – sako ji.
"Užveda" gera atmosfera
„Nepraleidžiu nė vienos folkšokių vakaronės“, – sako Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos moksleivė Aistė Zinkevičiūtė. Šešiolikmetė džiaugiasi, kad šokiuose visi linksminasi be alkoholio, niekada nėra kilę muštynių ar kivirčų.
Vos prieš metus persirengėliškas šėliojimas per Užgavėnes moksleivę „užkabino“ dalyvauti mokytojo Arūno Stankaus vadovaujamo folkloro ansamblio „Vieversėlis“ veikloje.
„Vakaronėse visi šypsosi. Neįmanoma ten sėdėti susiraukusiam. Vien pozityvi atmosfera užveda – nori šokti“, – kalba A. Zinkevičiūtė. Kiekvienoje vakaronėje pasitaiko nemokančių šokti, bet liaudiškus šokius suprasti nesunku.
„Savo klasės draugus nusitempiau į vakaronę. Kai jie pamatė, patys visada važiuoja. Tai reikia pačiam pamatyti“, – dėstė moksleivė. Jos nuomone, kuo daugiau jaunimo prisijungs prie liaudiškų šokių, tuo pasaulis bus geresnis.
Šoka 700 vaikų
Prieš dešimtmetį mintis rengti folklorinių šokių varžytuves D. Martinaitienei su kolege iš Šiaulių universiteto Ramute Gaučaite kilo apsilankius latvių etnologo Ernesto Spičo organizuojamame panašiame renginyje. Liaudiškų šokių varžytuvių niša buvo tuščia.
Šiauliečiai savo konkurse kvietė dalyvauti ne vien folkloro ansamblius, bet ir mokyklų, kultūros įstaigų pavienes poras. Per keletą metų „Patrepsynė“ evoliucionavo – nuo Šiaulių miesto išsiplėtė iki visos Lietuvos. Ateityje organizatoriai generuoja mintį padaryti bendras baltų varžytuves kartu su latviais.
Visus metus vyksta seminarai šokių pedagogams, šviečiamoji veikla, organizuojami varžytuvių turai mokyklose, rajonuose ir miestuose. Visoje Lietuvoje paruošiamajame etape į „Patrepsynės“ konkursą dalyvauja apie 700 vaikų, finale šoka apie 100 porų.
„Daug kam atrodo, kad folklorinius šokius gali šokti bet kaip – sukniubęs, susisukęs... Taip nėra! – pabrėžia D. Martinaitienė. – Reikia šokti pasitempus, išraiškingai, bendrauti su savo šokių partneriu, žiūrėti, kad bešokdamas neatsitrenktum į kitą porą“. Teisėjų vertinimas yra maksimaliai objektyvus, nes jie nepažįsta šokėjų, nežino, iš kur šie atvykę, kas jų vadovai.
Svarbu ne imti, o dovanoti
Šalia „Patrepsynės“ visuomet yra šiaulietis tautodailininkas, kalvis Albertas Martinaitis. Pirmieji kalvio prizai buvo šokančios vinys, mediniai žaisliukai, antropomorfinės figūrėlės – Juodkrantės lobio akmeninės kopijos.
Išsirutuliojo tradicija, kad į varžytuvių finalą atvažiavusios šokėjų delegacijos atsiveža dovanų. Dalyviai patys renka labiausiai patikusią šokėjų porą, įteikia savo prizą.
„Žmonių skonis būna labai įvairus. Čia kaip su panelėmis – nebūna, kad absoliučiai visi klasės berniukai įsimyli vieną ir tą pačią mergaitę“, – lygina A. Martinaitis.
„Patrepsynei“ dovanas savo rankomis pagamina arba prizus finansuoja gausus būrys etnokultūrai neabejingų, nuoširdžių žmonių. Iškepa kepalą naminės duonos, atveža žolelių arbatos, rūkytų lašinių paltį, tautodailininkai nudrožia medines kaukes, kraičio skryneles, karpinius, savadarbį muilą. Šilališkiai pagamino specialius marškinėlius su šūkiu „Jeigu šoki „Patrepsynėj“, širdis Lietuvoj tėvynėj“.
„Taip kuriama tobulesnė visuomenė, kuriai svarbiau ne imti, bet dovanoti. Kiekvieno žmogaus prisidėjimas yra labai svarbus – nuo didelių dalykų iki smulkmenų“, – neabejoja A. Martinaitis.
Šokiai moko džentelmeniškumo
Tautodailininkas A. Martinaitis atkreipia dėmesį, jog kai kurie folkloristai skeptiškai žiūri į renginį, nes tai – konkursas, varžytuvės. Jie norėtų, kad liaudiški šokiai būtų gyvenimui.
A. Martinaitis įsitikinęs – šokti išmokęs jaunuolis net automobilį vairuos kaip kelių džentelmenas.
„Man „Patrepsynė“ jau yra gyvenimo būdas. Kartais patys pavargstame, sakome, daugiau nebedarysim, bet praeina kiek laiko, pagyveni pilkame socialistiniame lenktyniavime, vėl reikia kažko gražaus, prasmingo, pasikartojančio ritmo“, – kalba tautodailininkas.
„Patrepsynės“ atstovybe A. Martinaitis vadina Raudėnų etnokultūrinę bendruomenę, kuriai vadovauja mokytoja Jovita Lubienė.
„Tai kaip atskira respublika, kur apie 70 vaikų gyvena folklorinio auklėjimo dvasia, dainuoja, šoka, dalyvauja visose folklorinių šokių vakaronėse“, – pasakoja jis.
Antroji atstovybė – Radviliškio rajone, Šiaulėnuose, kuri ugnį kursto, kunkuliavimą palaiko mokytoja Džiuljeta Ragauskienė. „Patrepsynės“ organizatoriai žavisi, kaip ant kojų sukelti vietiniai ūkininkai steigia prizus, o atrankinius turus šiaulėniškiai padaro finalo lygio.
Pasaulio medžio dėsniai
Tautodailininko A. Martinaičio nuomone, liaudies šokiai sudaro sąlygas žmogui tobulėti, o vaikai patys turi paragauti ir pajusti. Etnokultūra padeda suvokti vadinamuosius Pasaulio medžio dėsnius – yra vyresnieji ir jaunesnieji.
„Prievarta kelia neigiamą reakciją. Folkloras turi tapti patrauklus. Mokytojai asmenybės veda paskui save vaikus. Vaikas turi matyti autoritetingą vyresnį žmogų, ne meluojantį, bet tuo gyvenantį. Jei per pamokas kalsi, kad mūsų protėviai ganė karves, nieko nepasieksi“, – kalba tautodailininkas.
Kategorišku etnokultūrininku fundamentalistu, siekiančiu žūtbūt išlaikyti nepakitusį folklorą, A. Martinaitis savęs nevadina. Anot jo, reikia žinoti rėmą, bet nebūti patefonu, kuris tik sukasi ir atkartoja.
„Amžiną atilsį muzikanto Alfonso Peleniaus žodžiais: kožnas muzikants nuo savęs šokiui kažką prided. Nuo to jis darosi tik gražesnis, – sako kalvis. – Liaudies šokiuose improvizacija reikalinga, tačiau kiekvienas turi nenutrūkti nuo bambagyslės“.
Etnokultūra – būti geru žmogumi
„Patrepsynės“ kalviu nominuotas šiaulietis tautodailininkas Arūnas Vaičelis šokėjams kasmet iš metalo nukala „šokius“. Pirmosios buvo geležinės „vengierkos“, vėliau „dirižabliai“ – taupyklės, nunešioti „čeverykai“, „šiaučius-kriaučius“ ir kiti.
Kalviui smagu, kad gali savo kūrinius padovanoti šokėjams, kuriuos pats išrenka. Nors pažvelgus į kai kuriuos vaikus matosi, kad gyvenime jie nebus profesionalūs šokėjai, bet, pasak A. Vaičelio, jų skruostai raudoni nuo susijaudinimo, akys dega noru šokti.
„Kaip dažnai vyresni žmonės sako, anksčiau buvau nusivylęs šiuolaikiniu jaunimu. Man buvo sunku patikėti kai „Patrepsynėje“ pamačiau tiek daug jaunimo, alsuojančio vienu ritmu, gyvenančio, besidominčio liaudies šokiais“, – žavėjosi A. Vaičelis.
Užaugusiam vaizdingose Anykščių apylinkėse, kur kaime senelis grojo akordeonu, A. Vaičeliui iš mažens užsikodavo muzika. Jis pats virkdo armoniką. Kartu su kitais muzikantais šiemet jubiliejinėje „Patrepsynėje“ kalvis gros muzikiniame folkloro projekte „Šiauliai united“.
„Etnokultūra yra kiekviename iš mūsų, ką įgėrėme su motinos pienu. Užaugau kaime, visa, kas mane supa – rugių bangavimas, saulėlydis, paukščių čiulbėjimas yra etnokultūra. Būti geru žmogumi yra lietuvių etnokultūra“, – kalba A. Vaičelis.
Progreso tautodailininkas nenori sustabdyti – jo senelis jojo į šokius arkliu, jis atvažiuoja motociklu.
Pašaipūnai turi baudžiauninko sindromą
Šiaulietę archeologę Birutę Salatkienę organizatoriai pakvietė į „Patrepsynę“ įteikti su archeologija susijusių dovanų.
„Renginio idėja man neišpasakytai patiko, – sakė B. Salatkienė. – „Patrepsynėje“ tautinė tapatybė nesiplaiksto bet kur nežinia kokiais pavidalais, bet per vaikus įgavo labai tvirtą pagrindą“.
Archeologės nuomone, tokie renginiai kaip „Patrepsynė“ ar „Saulės žiedas“, taip pat organizuojamas Šiauliuose, popkultūrai neleidžia užgožti to, kas yra svarbiausia.
Pasak B. Salatkienės, turėtume prieš daugelį pasaulio šalių didžiuotis savo archajišku folkloru ir tautiniu paveldu. Nuo XIX amžiaus nieko nepraradome, nors mokslininkai skambino pavojaus varpais, ragino užfiksuoti nykstančią kalbą, kultūros daigelius.
Besišaipančius iš lietuvių folkloro, esą jis kaimietiškas, B. Salatkienė vadina turinčiais baudžiauninko sindromą.
„Visais laikais būdavo vadinamųjų „dvarokų“, kurie labai norėjo būti panašūs į dvarponius, prilygti neva geresniam elementui. Tie, kuriems savas dalykas nėra brangus, yra vargšai – neturi nei savo, nei svetimos tapatybės“, – sakė archeologė.
Prancūzų karvedys Napoleonas Bonapartas yra sakęs: tauta, kuri nemaitina savo kariuomenės, maitins svetimą. B. Salatkienė perfrazuoja šį posakį: tie, kurie nepuoselėja savo folkloro, puoselėja svetimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DOVANOS: Jubiliejinės 10-osios „Patrepsynės“ proga Albertas ir Diana Martinaičiai dalyviams dovanos unikalius rankų darbo prizus – muzikos instrumentus.
ISTORIJA: Kalvio Alberto Martinaičio pagamintos dovanos šokėjams – archeologinių radinių replikos.
Aistės Zinkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
DALYVĖ: Prijuoste pasipuošusi moksleivė Aistė Zinkevičiūtė (viduryje) dalyvavo pasirodyme Šilalėje, Žemaitijos regiono folkšokių vakaronėje. „Nepraleidžių nė vienų folkšokių“, – patikina mergina.
Dianos MARTINAITIENĖS asmeninio archyvo nuotr.
GRUPĖ: „Patrepsynės“ kalviu tituluojamas tautodailininkas, muzikantas Arūnas Vaičelis (antras iš dešinės) dalyvaus jungtiniame muzikantų projekte „Šiauliai united“.
