Naujausios
Jurginių burtai atneš gerus metus
Per Jurgines Raudėnuose (Šiaulių rajonas), Jovitos ir Vidmanto Lubių sodyboje, buvo šaukiamasi senųjų dievų, buriama ir linksminamasi, kad prasidedantis ūkininkų darbymetis nestebintų nemaloniais nutikimais. Kad jų neatsitiktų, tą dieną teko gerokai paplušėti.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Nuostatos, kurių reikia laikytis
Jau pradėdama Jurginių, lietuviškos pavasario žalumos šventės, iškilmes, sodybos šeimininkė Jovita Lubienė į sodybą prigužėjusiems svečiams be rašto bėrė patarimus, pamokymus bei pagąsdinimus. Ji pabrėžė, kad šią dieną dirbti nevalia – tik žaisti, burti ir kitaip linksmintis.
Jei nesilaikysi šių nuostatų, vasarą užeis tokia kruša, tokie ledai, kad laukus išmuš.
Pirmiausia visi ėjo žadinti sodo, jo medžius švelniai beldė, glostė, pasišnekėjo, savo stiprybe dalinosi. Kartu skambėjo folkloro ansamblio „Gerviki“ atliekamos dainos.
Po tvarto slenksčiu šeimininkė padėjo užrakintą spyną, kad vilkams visą vasarą nasrai būtų užrakinti ir jie nepjautų gyvulėlių. Ten padėtas ir pjūklas, kad visiems piktiems žvėrims atšiptų dantys.
Po slenksčiu gulė ir margučiai, per Jurgines vadinami jurgučiais. Karvės, perlipdamos per juos, tampa pieningos ir jokia pikta akis jų nenužiūrės. Na o jei kuri ant jurgučio užlips, tai ji jau taps pažadėta miško žvėrims – niekas jos nebeišsaugos.
Sodybos šeimininkas Vidmantas Lubys iš tvarto vieną po kitos išvedė dvi karvutes bei, anot jo žmonos, „tvarto karalienę“ ožką.
Karvės nerimo, blaškėsi, patekusios ant skaisčios saulės nutviekstos žolės.
J. Lubienė išeinančių karvučių tešmenis apsmilkė – jos nesirgs, bus pieningos, jų bloga akis nenužiūrės.
Sode prie obelų pririštus gyvulius tris kartus apibėgo piemenėlis (bubiškis Robertas Radžvilas). Dabar jau jie neišsibėgios, karvės bus pieningos ir veršingos.
Tikėjimą stiprino papročiai
Perėję būriu sodą, vaikai būrė jo pakraštyje, prie ąžuolo ir akmens.
Atėjo metas pasirūpinti ir laukais.
V. Lubys, duona ir gira nešinas, apėjęs žiemkenčių lauką, duonos su joje įkeptu kiaušiniu davė visiems atsilaužti.
Vaikai pievoje klausėsi, ką žemelė kalba. Vertėsi kūliais.
Visos apeigos, visi žaidimai – kad javai gerai augtų, kad metai būtų geri.
Dėl to paties ir sodo pakraštyje rūko dūmai: buvo kepama kiaušinienė. Ja stiprinosi visi.
„Dabar mums kiaušinis margutis yra tik žaidimas, – aiškino J. Lubienė, etnokultūros mokytoja. – O juk pirmieji lizduose rasti laukinių paukščių kiaušiniai buvo pats didžiausias maistas“.
Ir būrimai, žaidimai, spėliojimai kadaise vykdavo tikintis, kad prasidedantis kaimo žmonių darbymetis bus sėkmingas, kad ant stalo nepritrūks duonos.
Jurginės būdavo šeimos šventė, linksmas bendravimas su kaimynu ant jų abiejų sklypų ribos. Susitikdavo kaimynai, ir prasidėdavo jurginėjimas, kiaušinių kepimas, dainavimas, žaidimai.
Taip, kaip šįkart – raudėniškių sodyboje.
Autoriaus nuotr.
MARGUTIS: Vaikai buria prie ąžuolo.
RITUALAS: Tešmuo apsmilkomas, kad karvė būtų pieninga, kad bloga akis jos nenužiūrėtų.
ŠEIMININKAI: Etninės kultūros specialistė Jovita ir Raudėnų seniūno pavaduotojas Vidmantas Lubiai Jurgines savo sodyboje organizuoja jau keturiolikti metai.
ŽOLYNAS: Karvė šiemet pirmą kartą išvedama iš tvarto.
SARGAS: Piemenukas tris kartus apibėgo į sodą išvestus gyvulius.
SODAS: Būrys per sodą patraukė prie žiemkenčių lauko.
VAIŠĖS: Šeimininkės visus tuoj pavaišins kiaušiniene.
ŽEMĖ: Vidmantas Lubys apeina žiemkenčių lauką.
ĮDOMYBĖS: Vaikai sode suposi, žaidė.
