Naujausios
Virtukų mūšio minėjimas nukėlė į praeitį
Penktadienį Virtukų miške (Kelmės rajonas) prisimintas 1945 metų liepos 22 dieną vykęs Virtukų mūšis, kuriame už laisvą Lietuvą nelygioje kovoje gyvybes atidavė Žebenkšties rinktinės štabo nariai, Liolių būrio partizanai ir jų vadas.
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuoto pėstininkų bataliono kariai surengė mūšio pristatymą susirinkusiems Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vienetų vadams, štabų kariams. Parodytas lioliškio Ričardo Samuilio filmas apie Virtukų mūšį.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Vienas prieš 25
Virtukų miške – pavasariška žaluma ir paukščių čiulbėjimas. Vienodai vėjo linguojami medžiai, stygomis išsitiesę keleliai. Paprastas miškas. Bet ir išskirtinis. Netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties esančiame Virtukų miške 1945 metų liepos 22-ąją, sekmadienį, už laisvą Lietuvą nelygioje kovoje galvas paguldė Žebenkšties rinktinės štabo nariai, Liolių partizanų būrio kovotojai ir jų vadas. Praėjusį penktadienį mūšis prisimintas šalia mūšio vietos, vos už kelių šimtų metrų.
Mūšyje susikovė Žebenkšties rinktinės partizanai ir NKVD padaliniai. Rinktinei, kuri sudarė maždaug 60 kovotojų būrį, nuo jos įsikūrimo vadovavo kapitonas Juozas Čeponis-Budrys, štabo viršininku 1945 metais tapo Jonas Žemaitis-Darius.
J. Čeponis, J. Žemaitis ir Petras Bartkus nusprendė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityje veikusius partizanų junginius, persikėlė į Virtukų mišką tuomečiame Kelmės valsčiuje ir ten įrengė gerai įtvirtintą stovyklą su žiediniais apkasais, bunkeriais ir ugnies taškais.
1945 metų liepos 22 dieną apie 1500 NKVD pasienio kariuomenės 31-ojo pulko kareivių, stribų apsupo partizanų stovyklą. Sumanių vadų vadovaujami partizanai drąsiai atmušinėjo priešų atakas.
Žuvo 15 partizanų, iš jų žinomi Janina Čepaitė-Žibutė (rinktinės Sanitarijos skyriaus viršininkė), Janina Elzbergaitė-Lelija (ryšininkė), Viktoras Gailius-Berankis, Elena Gailiūtė-Voverė, Kazys Globys, Alfonsas Jankauskas-Katinas, Liudas Jankauskas-Žirgas (būrio vadas), Edvardas Makauskas, Petras Markevičius-Pranckus (rinktinės Ginkluotės skyriaus viršininkas), Bronius Rožanskas-Banys (rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas), Petras Rudys-Stumbras (būrio vadas) ir Benadas Venclauskas-Balandis.
Priešas mūšyje neteko daugiau kaip 40 karių, manoma, jog apie šimtas buvo sužeista. Jėgos buvo nelygios – vienas partizanas kovėsi prieš 25 priešus.
Filme – prisiminimai iš liudytojų lūpų
Renginyje pristatytas lioliškio Ričardo Samuilio sukurtas filmas apie Virtukų mūšį.
Autorius pasakojo, jog filmas gimė maždaug per ketverius metus. Pirmieji kadrai buvo nufilmuoti 2010 metų balandžio 12 dieną Virtukų miške.
„Nė nežinau, iš kur atėjo mintis įamžinti mūšį. Neturėjau jokio plano, scenarijaus. Paprasčiausiai – žinojau, kad tą turiu padaryti. Važinėjau po kaimus, ieškojau žmonių, kurie tuo metu gyveno netoli Virtukų mūšio vietos, kažką matė ar girdėjo tą lemtingąją dieną. Nedaug gyvų liudininkų radau, nors teko nuvažiuoti tūkstančius kilometrų ir automobiliu, ir dviračiu“, – sakė filmo autorius.
R. Samuilio filme Petras Kazlauskis prisiminė, jog tądien kulkos žviegte žviegusios. Jo tėvų šeima slėpėsi tvarte ir po „mūrianka“. Po mūšio žmonės baisėjęsi, per mašinų dugnus kraujas bėgęs, kai žuvusiuosius vežė.
Jau mirusi Julija Ščeponavičiūtė-Miniotienė mūšio siaubą apibūdino trumpai: virė kaip pekla. Antanas Jocius pasakojo, jog kareiviai, stovėję ant kelio sargyboje, į pasitraukiančius partizanus nešaudę. Adelė Bartkutė-Kližintienė, tuomet buvusi vienuolikmetė mergaitė, tvirtino viską labai gerai atsimenanti. Šaudė, kaip jai atrodė, ilgas valandas. „Kokia buvo baisi diena“, – sakė. Dar žmonės kalbėję, jog nukautų partizanų kūnus Raseiniuose, aikštėje, išmetę, laikė kelias dienas. „Kad visi atsižiūrėtų“.
Virtukų mūšio istorija, pasak R. Samuilio, nesibaigė pačiu mūšiu, tęsėsi kryžiaus pastatymu Virtukų miške, kitais įvykiais.
Lankėsi mūšio vietoje
Kęstučio bataliono karininkai pasakojo apie šias kautynes, vykusias pirmajame partizaninio karo etape, analizavo per pagrindinių karinių funkcijų prizmę. Daug informacijos, renkant medžiagą, karininkams suteikė Raseinių kraštotyros muziejus.
Nors pajėgos buvo gausios ir neišsekusios, aktyviai ir gana atvirai palaikomos vietinių gyventojų, tačiau partizanai dar neturėjo bendro vadovavimo.
Todėl ir įvyko vadų susirinkimas. Pagal turimus duomenis, NKVD užverbavo ir infiltravo agentą, kuris teikė informaciją. NKVD operaciją organizavo labai greitai.
Partizanai buvo įsikūrę miškingoje, tankioje, pelkėtoje vietovėje netoli Dubysos. Skirtingai nuo priešų, partizanai neturėjo transporto priemonių.
Mūšis truko apie penkias valandas. Liolių partizanų būriui, likusiam sulaikyti priešą, atsitraukti nepavyko.
To meto geopolitinę situaciją pristatė Tauragės Žalgirių gimnazijos istorijos mokytoja Rita Miliškevičienė, į minėjimą atvykusi su gimnazistais Mariumi Simaičiu ir Deividu Kybartu. Prie renginio organizavimo geranoriškai prisidėjo ir aktyvūs Žalgirių gimnazijos kraštotyros būrelio nariai.
Renginio dalyviai apsilankė mūšio vietoje, apžiūrėjo iki šių dienų išlikusius inžinerinius įrengimus, gynybines pozicijas, aktyviai diskutavo apie mūšio aplinkybes, vadų sprendimus. Prie atminimo ženklo 1945 metų liepos 22 dieną Virtukų kautynėse žuvusiems partizanams padėjo gėlių, žuvusiuosius pagerbė tylos minute.
Tokie renginiai kaip Virtukų mūšio analizė Sausumos pajėgose organizuojami antri metai.
Autorės nuotr.
GĖLĖS: Prie atminimo ženklo 1945 metų liepos 22 dieną Virtukų kautynėse žuvusiems partizanams padėtos gėlės. (Atminimo ženklo dizaineris Romas Navickas.)
MŪŠIS: Aplankyta Virtukų mūšio vieta, kurioje iki šių dienų dar likę inžineriniai įrengimai. (Pirmas iš kairės – Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas generolas majoras Almantas Leika).
LIUDIJIMAS: Lioliškis Ričardas Samuilis, sukūręs filmą apie Virtukų mūšį, norėjo įamžinti kuo daugiau šio įvykio liudytojų pasakojimų.
FILMAS: R. Samuilio filme apie Virtukų mūšį prisiminimais dalijasi keturi liudininkai.
