Naujausios
Europa duoda ar atima?
Vakar paminėtas Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 10-metis. Žmonėms buvo siunčiami sveikinimai iš aukštų ir aukščiausių tribūnų. Ir šia proga vėl priminta, kad sumokėdami į bendrą katilą litą iš jo atgal gauname keturis. Ar tikrai įstojus gyvenimas tapo vien rožėmis klotas? Ar tikrai mus prausia pinigų liūtis? Ar emigracija netapo milžiniško masto? Ar likome laisvi spręsti, kokią valiutą turėsime, kam žemę leisime ar drausime parduoti?
Europos Sąjungai 10: kiek ji duoda ir kiek atima. Stasio Žumbio nuotr.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo svečiai: Seimo narys Linas BALSYS, verslininkas Ramūnas KARBAUSKIS, Seimo narys Kęstutis MASIULIS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Gegužės 1-ąją sukako 10 metų, kai Lietuva tapo ES nare. Kokios tuomet buvo viltys?
L.BALSYS: Dar 2002-aisiais buvau išvykęs dirbti į Briuselį kaip pirmasis nuolatinis Lietuvos radijo ir televizijos korespondentas. Prieš tai, nuo 1997 metų, rengiau laidas europine tematika. Man ta tematika buvo pažįstama labai gerai ir labai seniai.
Galiu užtikrintai pasakyti, kad tą dešimtmetį, nuo 1990-1991 ir 2002-2004 metų, iki pat narystės, Lietuva turėjo didžiulių lūkesčių. Buvo didžiulis entuziazmas, padarytas didžiulis darbas.
Nuo 1993 metų vyko stojimo derybos. Lietuva pradėjo gauti paramą iš ES, įsipareigojo keisti savo įstatymus, kad taptų demokratiškesne valstybe. Dešimtmetis nuo pareiškimo parašymo iki pat įstojimo buvo labai turiningas ir dinamiškas.
Vėliau atsirado šiek tiek skepticizmo. Dabar matome skepticizmo bangą, tai turbūt yra natūralu. Dešimtį metų pabuvus organizacijoje, pamačius, kaip ji veikia iš vidaus, susipažįstama ir su pliusais, ir su minusais.
Tačiau esu 100 proc. įsitikinęs, kad Lietuvos narystė ES mums yra būtina. Kitaip taptume A.Lukašenkos tipo uždara, kažkokioje pilkoje zonoje esančia valstybėle.
Bendravau su legendiniu mūsų diplomatu Kazimieru Lozoraičiu. Ir mes su juo, vaikščiodami po Romą kokiais 2004 metais, kai jau buvome įstoję į NATO ir į ES, kalbėjome: čia tai iš tikrųjų stebuklas, nes Vakarai Lietuvą buvo nurašę visiškai. Ir staiga mes, per dešimtį metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, vėl atsiradome žemėlapyje, vėl atsiradome Vakarų kultūros srityje.
Galima ginčytis, kad Vakarų kultūra yra bloga ir dabar mums čia neša visokį blogį. Bet aš manau, kad tas gėris, kurį neša, yra daug didesnis negu blogis arba įvairovė, kuri iš ten sklinda.
R.KARBAUSKIS: Šiandien esame sąjungoje valstybių, kurios mums suteikia daug ekonominių galimybių. Man teko kaip tik tada būti Seime, kai įstojome į ES. Aišku, per derybas būta ir pirmųjų nusivylimų.
Derybininkai, kurie tuo metu nusileisdavo tam tikruose dalykuose, vis dėlto netikėjo, kad kitais periodais mes vėl atsidursime panašioje situacijoje. Kad žemės ūkis bus diskriminuojamas. Kad kiti klausimai taip pat nebus sprendžiami taip, kaip mes įsivaizdavome.
Atsiranda kalbų apie Europos Federaciją. Tai, mano nuomone, tikriausiai nė vienai tautai, ne tik Lietuvos, nėra priimtina. Bet tarp politikų tos diskusijos gimsta. Jos formuoja negatyvų požiūrį, nes pagal struktūrą, sistemą viskas pradeda priminti Tarybų Sąjungą. Čia būtų to nusivylimo šaknys.
Labai gerai atsimenu paskutinę derybų dieną, kai lenkai derėjosi iki paskutinės sekundės. Sąlygos, kurias jie išsiderėjo, yra gerokai geresnės negu Lietuvos, ypač jei palygintume žemės ūkio išmokas ir kitus dalykus. Jie dėl to ypač ir derėjosi. Mūsų derybininkai nesiderėjo, nes jau buvo susiderėję.
Visą laiką juokaudamas sakau vieną pavyzdį. Aš pats auginu žemaitukus – yra tokia žirgų veislė. Tai įsivaizduokite, kad prieš įstojant į ES žemaitukai Lietuvoje buvo labiau remiami negu įstojus į ES. Kaip tai galėjo atsitikti?
Pasirodo, mūsų derybininkai, norėdami greičiau baigti derybas, į tą įrašo vietą, kur parašyta „pajamos“, nežinodami, ką parašyti, įrašė „mėsa“. Ir atitinkamai derybų etape tą sumą sumažino.
L.BALSYS: Bet tai nėra ES kaltė, taip yra dėl mūsų neprofesionalumo.
R.KARBAUSKIS: Be abejonių, čia nėra kaltinimas ES. Taip yra dėl mūsų pačių nemokšiškumo, nenoro.
L.BALSYS: Bet už tai išsiderėjome karvių žindenių tokias kvotas, kad iki šiol niekas jų nesugeba tiek auginti.
R.KARBAUSKIS: Būtų labai lengva, aišku, derėtis dėl to, ko mes neturime arba ko nenorime turėti. Bet jei kalbėtume apie tai, ką turime ir ką darome, tai dabar yra didžiulis kaimo gyventojų, žemdirbių nusivylimas. Mes ir toliau liekame diskriminuojami. Tai įrodo, kad ES politika yra paimti šitą rinką, o ne mums duoti galimybę būti toje didžiojoje rinkoje.
Sutinku su tuo, kad vis dėlto alternatyvos nėra ir nebuvo. Mes turėtume labai aiškiai, aktyviai ginti savo poziciją kartu su kitomis, ypač Rytų Europos, valstybėmis.
G.JAKAVONIS: Ar buvo tuomet galimybė nestoti?
K.MASIULIS: Ir tada buvo neaišku, kiek čia to entuziazmo buvo. Buvo pakankamai skeptikų, ir aš pats save tuo laikotarpiu būčiau pavadinęs saikingu optimistu. Maniau, kad yra ES tokių dalykų, kurių galėtų nebūti, kuriuos reikėtų pataisyti. Bet, dedant ant svarstyklių lėkštelių teigiamus ir neigiamus dalykus, maniau, kad teigiamų dalykų yra daugiau, o dabar – dar daugiau.
Tai, ką pavyko pasiekti, yra daugiau, negu aš tikėjausi, ir visai kitose srityse, negu aš tikėjausi.
Dar kurį laikotarpį prieš tai buvo daug protestų, ypač žemdirbių. Tikrai ne vienas žemdirbys balsavo „prieš“, nors manau, kad jie daugiausia laimėjo, daugiausia gavo, buvo bent jau vieni iš tų, kurie nemažai gavo.
Lietuva turėjo labai paprastą pasirinkimą: arba stojame į ES ir į NATO, į dvi kolektyvines struktūras, arba liekame tokioje pilkoje zonoje, kur mus pasiims Rusija. Arba mes renkamės ES ir NATO, arba rusai pasirinks mus.
L.BALSYS: Nejau dabar visi pamiršo, kad tuo metu, kai vyko diskusijos, buvo nemažas didžiųjų Vakarų Europos šalių pasipriešinimas Baltijos valstybių priėmimui į ES ir į NATO? Visi flirtavo su Rusija. Ta pati Vokietija, ta pati Prancūzija sakė: nereikia jums niekur eiti, gyvenkite, ir taip jums bus gerai. Mūsų nenorėjo.
K.MASIULIS: Kai tuo metu nebuvo aišku, ar Lietuvai pavyks įstoti į NATO, tai buvo netgi galvojama, kad ES gali būti tarpinis prizas, siekant to svarbiausio – saugumo – prizo.
R.PAULAUSKAS: Esu vienintelis, sėdintis prie šito stalo, kuris aktyviai iš televizijos ekranų agitavo balsuoti „prieš“, nors puikiai supratau, kad mano agitacija nieko neduos.
Tarybų Sąjungoje mes gyvenome už vadinamosios geležinės uždangos ir žalio supratimo neturėjome apie likusį pasaulį, apie tą pasaulį, į kurį mes, stodami į ES, įėjome. Nuo Kovo 11-osios 14 metų mes pragyvenome be ES. Inercija, suformuota dešimtmečių buvimo Tarybų Sąjungoje, buvo tokia milžiniška, kad tie 14 metų neišsklaidė jokių ūkų apie ES, o gal tik dar labiau juos sutirštino.
L.BALSYS: Su ES mes turėjome laisvosios prekybos sutartį, asociacijos sutartį. Mes turėjome „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Amerikos balsą“, Laisvosios Europos radiją.
R.PAULAUSKAS: Iš to seka išvada: mes stojome ne į realią ES, o į savo sufantazuotą ES. Kuri visiškai ne tokia, kaip mums atrodė.
Mes apie pasaulį neturėjome supratimo, nes negalėjome patys nuvažiuoti ir jo pačiupinėti. O informacija buvo arba per „Amerikos balsą“, kuri buvo labai vienpusiška, propagandinio pobūdžio, arba vėlgi Tarybų Sąjungos, atmiešta jų propaganda.
Mes savo ruožtu matėme tik tam tikrus spalvotus popieriukus, kramtomąją gumą, džinsus ir panašius dalykus, ir tai mūsų sąmonę iškreipdavo. Mūsų stojimas buvo ne į realią ES, o į savo fantazijų pasaulį.
Sakote, kad nebuvo alternatyvos. Mūsų jausmai buvo taip angažuoti ta kryptimi, kad jokie loginiai argumentai jau negalėjo paveikti.
Stojimo referendumas buvo visiškai nedemokratinis, pažeidžiantis viską, ką galima pažeisti. Iš esmės mes juk neįstojome į ES, nes tas įstatymas ir balsavimas pažeidė pačią demokratinę procedūrą.
Neužmirškite, kad buvo specialus įstatymas dėl stojimo – dvi dienas vyko referendumas. Kai antrą dieną paaiškėjo, kad net ir dabar žmonės neateina, buvo mesti visiškai jau nepadorūs dalykai – alus ir milteliai.
Jei dabar kokiame tarptautiniame teisme kreiptumės pripažinti šitą referendumą neteisėtu, aš manau, kad būtų rasti visi argumentai. Bet kodėl niekas tada nekėlė šito klausimo? Todėl, kad didžioji dalis politinio elito turėjo valią įstoti į ES, ir jiems buvo nusispjauti į žmonių nuomonę.
Tada dar buvo vienas grynai ekonominis motyvas: už vieną litą gausime tris. Žmonės tikėjo savo sukurta iliuzija, dalis tiki ir šiandien. Niekas nesvarstė – bus žemdirbiams išmokos ar jų nebus, ką mes susiderėjome. Tuo metu beveik visi tikėjo, kad nėra per didelės kainos už buvimą ES.
Jeigu sakai, kad nėra per didelės kainos, vadinasi, esi pasiryžęs bet kokioms aukoms. Ir net nesvarstai, kokios tos aukos. Nes pats buvimas ES tau yra svarbesnis už bet ką.
L.BALSYS: Pritarčiau, kad mes turėjome savotišką iliuzijų, fantazijų pasaulį. Bet lygiai taip pat galėtume pavadinti, kad mūsų laisvės troškimas buvo kažkokia iliuzija, fantazija. Bet juk tai buvo tradicija nuo rezistencijos, nuo išeivijos užsieny. Mūsų laisvės troškimas buvo siejamas su Lietuvos grįžimu į buvusią prieš okupaciją situaciją, kai Lietuva buvo normali Vakarų Europos valstybė.
Ačiū Dievui, kad mes per mažai metų buvome Sovietų Sąjungoje, nes dar mūsų seneliai buvo laisvoje Lietuvoje. Ačiū Dievui, kad mes netapome galutiniais homo sovieticus, ir tai mums padėjo gimti Sąjūdžiui ir išsivadavimo judėjimui. Viskas natūraliai peraugo į norą grįžti į Europos bendrijų šeimą.
R.KARBAUSKIS: Didžiausia problema – kad, išskyrus tikslą įstoti į ES ir į NATO, mes nesuformulavome kito tikslo.
Nemaža dalis vadinamojo politinio elito yra nusiteikusi, kad federacija yra labai geras naujas tikslas, kai nebelieka nacionalinių valstybių.
Tas tikslas, matyt, paaiškinamas vėlgi tokių politikų baimėmis. Bet didesnė baimė turėtų būti, kad mūsų tauta gali išnykti, didėja emigracija.
Per feisbuką matome, kaip šiandien rašo lietuviai, kokia gramatika, koks suaugusiųjų ir vaikų lygis, kokiais tempais mes degraduojame.
ES finansiškai remia tam tikrus dalykus, kurių mes, kaip Lietuvos valstybė, turėtume vengti arba net jiems priešintis. Tai yra globalus pilietiškumas moksleiviams. Niekaip nesuprantu, kaip Lietuva, kaip nacionalinė valstybė, galėtų leisti šituos dalykus.
Jau iš ES tribūnų jų finansuojamose strategijose vaikams pradedama teigti, kad jie yra Europos piliečiai, kad mes visi turime būti lygūs ir t.t. Jau nereikia žiūrėti į namus, o tik į tai, ką matai išlipęs Paryžiuje, Londone, Amsterdame. Ten tu matai lygiai tą patį, tu jau nematai valstybės, nematai skirtumo tarp tautų. Tai yra mišrainė.
Ar tai yra blogai, ar ne – nežinau, nesakyčiau, kad tai yra būtinai blogai, bet ar gerai valstybei, tokiai kaip Lietuva?
L.BALSYS: Pervažiuokite iš Olandijos į Prancūziją, iškart nebesusišnekėsite olandiškai.
R.KARBAUSKIS: Absoliučiai ne apie tai šneku. Aš šneku apie didmiesčius, šneku apie kultūrą. atneštą ES. Etnokultūra, kuri mūsų valstybėje turėtų būti švietimo pagrindas, šiandien išstumta, nes ji prieštarauja tam tikrai ES logikai.
ES traukia link federacijos. Tai yra politikų sprendimas, kuris, aišku, nederintas nė su vienos valstybės gyventojais. Ir va šitai gali būti ES, kaip struktūros, žlugimo priežastis.
60 proc. vokiečių ir šiandien pasisako prieš eurą. Pas mus ir daugely kitų valstybių prieš eurą pasisako dauguma. Euro klubo narės turi traukti Pietų Europos valstybes su jų bėdomis, o tos valstybės nė trupučio nededa pastangų, kad tas problemas spręstų.
Kuo didesnė globalizacija, bandymas tempti ES prie federacijos, tuo didesnis yra pasipriešinimas. Galų gale Anglija ar kuri nors kita šalis bus pirmoji, kuri pasakys: ačiū, nereikia, viso gero. Ir nuo to prasidės absoliutus šitos sąjungos subyrėjimas.
Konfederacijos, atskirų valstybių stiprinimas, jų kultūros rėmimas yra tas kelias, per kurį ES galėtų būti naudinga tautoms.
G.JAKAVONIS: Per televiziją reklamuojama gegužės 1-oji: mes laisvi, ES 10 metų. Esame laisvi ir esame ES. Ką turime dabar ir ko tikėjomės? Ar čia suderinami dalykai?
K.MASIULIS: Laisvė yra tokia būsena, kurią mes įgyjame atsikratę to, ko norime atsikratyti. Vienas amerikietis yra apibrėžęs, kad mes esame tiek laisvi, kiek sugebame atsikratyti to, kas mus varžo: blogų įpročių, priespaudos ir pan. Bet jeigu mes laisvai įeiname į kažkokias sąjungas, mes esame laisvi. Mes iš ES į bet kokią valstybę galime laisvai iškeliauti.
G.JAKAVONIS: Tarybų Sąjungoje mes irgi pagal Konstituciją galėjome išstoti.
K.MASIULIS: Sakote, mes dabar stojome į nežinomą sąjungą, turėdami kažkokias iliuzijas. Man netinka tokios sąvokos absoliučiai, kai mes kalbame apie strateginį tikslą. Be abejo, kad elitas labiau jį supranta.
1918 metais Lietuvos Taryba labiau išreiškė Lietuvos nepriklausomybę, tauta tai palaikė su džiaugsmu. Dabar galima sakyti, kad Lietuvos Taryba „primetė“ laisvę. Bet tauta ėjo savanoriais. Dėl tos „primestos“ laisvės.
O kas žinojo, kokia ta Lietuva bus? Tai gal jau turėta labai aiški „špargalkė“? Kurti reikėjo. Mes kartu kuriame ES ir mes kuriame Lietuvą ES. Tai yra mūsų geopolitinė ir kultūrinė integracija į Vakarų pasaulį. Mes tai pripažįstame, save geopolitiškai identifikuojame kaip Vakarų pasaulio dalį.
Tai mums padėjo. Net jei dėl kokių nors priežasčių mes nebūtume įleisti į NATO, mes šiandieną jau vien dėl to būtume saugesni, palyginti su Ukraina. Ar su Gruzija, ar su Moldova.
Pinigai irgi nėra nesvarbu. Į ES biudžetą įliedami 10 milijardų, mes gavome 40 milijardų. Bet tie pinigai buvo panaudojami mūsų pačių plėtrai. Viešasis administravimas kaip diena ir naktis skiriasi, koks buvo 2000 metais ir koks yra dabar. Palyginkime „Sodrą“, Darbo biržą, net pastatus. O žmonių kompetencija? Palyginkime Mokesčių inspekciją, kaip mes pildome deklaracijas, pažiūrėkime „e-lietuvą“. Iš ES pinigų tie šviesolaidžiai. Dabar pagal tai pasaulyje esame viena pirmaujančių valstybių, dabar didžiuojamės.
R.PAULAUSKAS: Kas yra ta ES, kurioje mes šiandien gyvename, praėjus dešimčiai metų nuo tada, kai mes į ją įstojome? Tai yra pirmiausia visiškai nedemokratinė struktūra. Europos Parlamentas įstatymų leidimo iniciatyvos neturi. Europos komisarai, kurie realiai valdo Europą, nerenkami žmonių. Mes jų atšaukti negalime ir jie gyvena savo pasaulyje. Yra krūvos jų patarėjų, ir jie kurpia tuos įstatymus, kuriuos mes turime vykdyti.
Pats ES prezidentas Hermanas van Rompėjus (Herman Van Rompuy) žmonių taip pat nerinktas. Ir ne kas kitas, o jis prieš gerą pusmetį pasakė garsiąją frazę, kad laikas užmiršti Tėvynę, laikas užmiršti tautas.
Pagal ES imigracija, kuri iki šiol vyko, turi ir toliau būti tokia pat, kokia buvo. Krypstama centralizacijos linkme, nes, norint išsaugoti šitą projektą, kito kelio nėra, kaip tik centralizuoti viską. Jeigu necentralizuos, ES subyrės.
Kai kurie taip romantiškai sako: „Mes už stiprią Lietuvą, už stiprias valstybes stiprioje Europos Sąjungoje“. Tai šitie du dėmenys vienas kitą paneigia. Jeigu bus stiprios valstybės, nebus ES. O jeigu bus stipri ES, ji gali būti tik be valstybių. Trečio kelio nėra. Dėl to jie centralizuoja ir centralizuos toliau.
Dėl ekonominių dalykų. Viskas dar būtų pusė bėdos, bet ES per šitą dešimtmetį paskendo skolose. Ir skolos auga. Bandydami nors šiek tiek sumažinti skolinimosi tempus, dabar jie yra priversti taupyti. Dėl to krenta pragyvenimo lygis, mažėja vartojimas, pašalpos, žmonės eina į gatves. Iš esmės kiekvieną dieną kurioje nors Europos šalyje mes matome riaušes. Kuo toliau, tuo aršesnes tas riaušes matome.
Taip, mums duoda tuos pinigėlius. Bet kodėl jūs neskaičiuojate, kiek mums kainuoja Ignalinos atominės elektrinės uždarymas? Tai yra miljardai kasmet. Kiek mums kainuoja muitų netekimas? Kiek mums kainuoja mokesčių dalies atidavimas į ES biudžetą? Kiek mums kainuoja tai, kad mus nuvaro nuo žemės, mokėdami už tai, kad mes žemės nedirbtume? Kiek mums kainuoja nepateisintos mūsų žemdirbių viltys? Ir toliau mūsų išmokos bus kartais mažesnės negu tų senųjų šalių.
Aš jau nekalbu, kad mes neskaičiuojame, kiek mums kainuoja emigracija, kiek kainuoja mūsų pačių energingiausių žmonių išvykimas tenai, kiek mums kainuoja tuštėjanti Lietuva. Kai važinėjate po Vilnių, Kauną, gal to ir nematote, bet pavažinėkite po kaimus.
Ko Lietuva per šitą dešimtmetį neteko? Tuoj neteksime lito. Turėjo būti uždrausta pardavinėti užsieniečiams žemę – net saugiklių nesugebėjome įsivesti. Tai čia ES nekalta, kalti tik mes patys. O kalti todėl, kad mūsų elitas gyvena mintimi, jog nėra per didelės kainos: kiek reikės, tiek sumokėsime, mes viską atiduosime.
Svarbiausias dalykas – kad mes nebeturime savo įstatymų viršenybės. Tai kas yra ta nepriklausomybė, apie kurią iš tribūnų kalba mūsų dabartiniai politikai? Koks yra nepriklausomybės turinys? Jeigu pinigo nėra, įstatymų nėra, muitų nėra, kas lieka? Vėliava mojuoti? Tai vėliavą turi ir benzino kolonėlės.
Klausimą dėl valstybių suvereniteto nykimo šiandien kelia visa ES. Pradedant nuo vokiečių, kurie iš esmės ir vadovauja ES. Bet net vokiečai nepatenkinti, jie sako lygiai tą patį: imigracijos srauto jie negali kontroliuoti, pinigo neturi, muitų neturi, ir reguliuoja gyvenimą tie niekieno nerinkti Europos komisarai.
L.BALSYS: Galiu paliudyti, kad yra labai daug biurokratizmo, bandymo viską administruoti. Bet mes turime kelti kitą klausimą, kas yra geriau – ar gyventi izoliuotoje valstybėje, pilkoje zonoje?
R.PAULAUSKAS: Ką reiškia „izoliuotoje“?
L.BALSYS: Ne ES, ne NATO, tokia mažoji Baltarusija, kur labai galimas diktatūros atvejis, arba antrą kartą okupuota didesnės kaimynės. Mes neturime didelio pasitikėjimo geopolitiškai.
R.PAULAUSKAS: Jeigu taip susiklostys, tai mums nepadės niekas.
L.BALSYS: Rusija visada stengiasi mus suvalgyti nuo Žečpospolitos laikų. Ir jiems tai pavyko du kartus, tai nesinorėtų, kad trečią kartą pavyktų. Europos Sąjunga yra mums išsigelbėjimas. O dėl to, kaip jinai veikia, kad H.van Rompėjus nerinktas, tai diskutuokime.
Dar ne taip seniai to H.van Rompėjaus iš viso nebuvo, buvo visai kita struktūra. Iš pradžių buvo šešios valstybės ir visai paprasta buvo valdyti: suvažiuoja šeši premjerai, susitaria.
Europos Parlamento iš viso nebuvo, buvo Parlamentinė Asamblėja. Paskui atsirado poreikis rinkti tiesiai Europos Parlamentą. Jis neturi įstatymų leidybos galios, tai ir gerai, tai gal ir nereikia.
ES institucijos yra gremėzdiškos, tai labai sudėtinga tarpusavio derinimo ir derybų sistema. Bet ES galima viską susitarti ir viską išsiderėti.
R.PAULAUSKAS: Jeigu neprieštarauji vokiečiams ir prancūzams.
R.KARBAUSKIS: Iš tikro ES plėtra turi tam tikrą geopolitinį ir ekonominį interesą. Aišku, kad senosios ES valstybės, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Anglija, mus daugeliu atvejų vertina kaip tam tikras rinkas, kaip tam tikrą potencialą.
Aišku, kad mes tikriausiai nenorėtume tokie likti arba tokie būti. Mes turime kitus motyvus – turime sienas su agresyviomis valstybėmis.
Mes sakome, kad reikia visiškai visoms šalims panaikinti subsidijas. Žemdirbiai tvirtina: jau geriau jas visai panaikinti, negu kad mums mokėtų 3-4 kartus mažiau nei kitoms šalims ir nuolat kartotų tą patį argumentą: „Jūs mokate mažesnius atlyginimus, dėl to jūs gausite mažesnes išmokas“. Užburtas ratas.
Jeigu iš tikrųjų panaikintų subsidijas, tikriausiai Lietuvos žemdirbiams būtų lengviausia šitoje ES iš žemdirbių, nes mes sugebame išauginti produkciją pigiai ir t.t. Pirmiausia bankrutuos vokiečiai, prancūzai, paskutiniai tiktai mes.
Jei kalbėtume, kur buvo įdėti tie 10 ar 20 milijardų į žemės ūkio sritį, tai pinigai buvo panaudoti infrastruktūrai, ne plėtrai. Žmonės neplėtė savo ūkių, nestiprino jų, o tvarkėsi, kad gyvulininkystės ferma atitiktų tam tikrus reikalavimus. Šiandien mūsų reikalavimai yra didesni negu Vakarų Europos.
Mūsų ūkininkai nuvažiuoja ten pažiūrėti į svečius ir sako: atleiskite, o kaip jūs galite šitą karvę taip laikyti? Mes su baltais chalatais vaikštome į fermas ir t.t., o jūs čia bet kaip. Mes daug ką perimame iš ES, mes reikalavimus vykdydami labai stengiamės, mes daugeliu atvejų persistengiame.
Jeigu turėtume savo stuburą, savo tikslus ir juos įvardytume, galbūt ES mes atrastume savo vietą. Ir pasaulyje save.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
