Savanoriška ka­ro tarnyba – iššūkis ir merginoms

Savanoriška karo tarnyba – iššūkis ir merginoms

Jau seniai nerašiau atsiminimų. Tačiau šį kartą tam yra priežastis. Mano gyvenime nutiko svarbus įvykis. Nors labiau tiktų žodis išsipildė. Po mėnesį trukusių kursų Gaižiūnų poligone Rukloje (Jonavos r.) tapau kare savanore. To norėjau nuo aštuntos klasės.

Justina DIKŠAITĖ

„Šiaulių krašto“ žurnalistė,

Prisikėlimo apygardos 6 rinktinės 601 kuopos jaunesnioji eilinė

justina@skrastas.lt

Pasiruošimas

Apie tai, ką patyriau per mėnesį kariuomenėje, galima rašyti daug. Tačiau aprašysiu tik įsimintiniausius įvykius. Vildamasi, kad jums pavyks bent truputį įsivaizduoti, kas yra kario savanorio kursai ir ką reiškia civilizacijos išlepintam ir kariuomenės nemačiusiam jaunam žmogui atsidurti griežtoje ir disciplinuotoje sistemoje, kur turi klausyti įsakymų ir juos vykdyti, kur po kelių dienų paprasčiausiai dingsta noras atsikalbinėti, na, nebent labai mėgsti daryti atsispaudimus.

Pradžiai pasakysiu tik tiek – kariauti gali ir mergaitės. Kodėl būtent mergaitės? Taip mane pavadino autobuse dar pirmą dieną, kada gavusi man paskirtą 30 kg kuprinę su visa savanoriui priklausančia manta grįžinėjau namo.

„Mergaite, ar tu paneši? Turbūt šiandien skridai lėktuvu?“ – smalsavo autobusų kontrolierė.

Nežinau, kaip tada atrodžiau – 162 cm, 65 kg svorio mergaičiukė, bet jaučiausi tikrai gerai – stipri, ryžtinga ir kryptinga. Ir tam jausmui buvo priežastis. Už manęs autobuse sėdėjo trys apyjauniai vyrai. Po darbo, bet jau „apsiforminę“. Praeidami pro mane kiekvienas iš jų šnairavo į mano kuprinę – kamufliažas tikrai traukia akį. Įsitikinau. O gal juose pabudo, bent sekundei žybtelėjo tikrasis, kažkur užsilikęs dar alkoholio nepraskiestas vyriškumo lašas?

Pirmoji mano pažinties su kariuomene, tiksliau, jos inventoriumi, diena baigėsi. Prieš akis – kuprinė, pilna reikalingų daiktų ir drabužių. Iškraustysiu ją, įsimindama, ką ir kur talpiai sudėti. Pravers. Dabar pravers viskas.

Naktinis pasvarstymas

Vienas man labai brangus žmogus yra pasakęs, kad raumenis galima užauginti, bet smegenų – ne. Ir į specialių operacijų pajėgas (SOP) yra imami būtent tokie – mąstantys. Tada tai paneigia faktą, kad kariai turi būti stiprūs kaip arkliai ir to pakanka. Pati buvau moksliukė, bet kariuomenė, kaip ir taikli ranka, protui netrukdo.

Plaukuoti kariai

Kario savanorio kursuose paragavau kareivio duonos ir įsitikinau, kad juo būti tikrai nėra lengva.

Šiais laikais kariui nepakanka turėti vien jėgos. Ištvermę būtina derinti su protu ir išmintimi. Prie tokios taktikos einama, todėl SOP kariai yra vieni geriausių – kantrūs, nepalaužiami, neišsiduodantys ir, svarbiausia, nesipuikuojantys savo laipsniais ir užduotimis.

Dabar galiu drąsiai sakyti, kad ne mažiau sunku būti moterimi kare, nes moteris karė turi įrodyti esanti verta tarnauti ir lygiaverčiai su vyrais tarnauti Tėvynei. Moteriai niekas nepaduos rankos ir nelauks, kol ji pasivys virtinę žygyje. Jei nesugebi, tai tavo problemos, nereikėjo čia eiti, vertėjo sėdėti prie puodų.

Kariuomenėje lyčių nėra. Kariuomenėje egzistuoja tik kariai, nors juokais moterys ir pavadinamos karėmis patelėmis ar plaukuotais kariais, kaip mus praminė vienas iš instruktorių.

Vėliau iš to paties instruktoriaus išgirsime daug šiltų žodžių, kurių tikrai nusipelnėme: „Šaunuolės! Tikrai netikėjau, kad visos ištversite. Sveikinu!“.

Vieną merginą norėčiau ypač pagirti. Kelmiškė Sigita, mūsų vadinta Sigute, buvo smulkaus sudėjimo, iš tolo ją galėjai supainioti su einančia kuprine, nes kuprinė ir tesimatė. Būtent Sigita darė tą patį, kaip ir 2 metrų ūgio vyrai.

Tačiau čia negali būti jokių minčių apie moterų diskriminavimą, jų teisų pažeidimą. Mes visos žinojome, kur einame. Visos. Mes žinojome, kad metame nebylų iššūkį kartu į kursus atvykusiems vyrams, kurie jautėsi "kieti", galėdami paragauti jau nebeprivalomos, bet savanoriškos kariuomenės.

„Tiek merginų dar nebuvo“, – tokiais žodžiais mus pasitiko Mokomosios kuopos instruktoriai. „Panašu, kad moterys eis ginti Lietuvos“, – šmaikštavo jie.

Mūsų buvo 16 merginų, penkios jų atvyko iš Prisikėlimo apygardos 6 rinktinės (Šiaulių apskritis). Kartu su vaikinais būrėmės į 58 karių kuopą, kurią sudarė 2 būriai po 3 skyrius. Merginos užpildė 2 skyrius.

Kambariuose gyvenome suskirstytos pagal tuos pačius skyrius.

Vyriškumo mokykla

Vaikinai, kurie tarnavo kartu su mumis, buvo įvairiausi: dar besimokantys dvyliktoje klasėje, studijuojantys, vedę ir išsiskyrę. Tačiau didžiąją dalį sudarė jaunuoliai, kuriems oi kaip reikėjo tarnauti kariuomenėje. Ir ne mėnesį.

„Kario savanorio kursuose vaikinai išmoko kloti lovą, plauti grindis – elementarių darbų,  kuriuos darydavo jų mamos. Vienas paprašė, kad parodyčiau, kaip įsiūti sagą“, – prisiminimais dalijosi instruktorius grandinis Simonas.

Buvo akimirkų, kada jausdavausi kaip mama ar vyresnė sesuo. Pasikalbėjusi su bendražygėmis supratau, kad taip jaučiamės beveik visos merginos.

Ir progresas vyko. Antrą savaitę vaikinai akyse ėmė temptis, stengtis klausyti instruktorių nurodymų. Trečią – paskutinę – savaitę  jie žygiavo iškėlę galvas.

Kariuomenė – komandinis darbas. Ir vienas lauke – tikrai ne karys. Tuo visi įsitikinome dvi paras gyvendami miške. Ir kai vienas stoja už visus ir visi už vieną, tada jauti, kad eini teisingu keliu, jauti, kaip kūnu eina pagaugai ir supranti, kad tik vienybėje yra jėga.

LSD ir kopūstai

Lažinamės, kad nė pusė iš jūsų nežino, kas yra LSD?

Tiems, kurie žino, lenkiu galvą – taip, tai pats tikriausias paties tikriausio lietuvio kario maistas – lašiniai, svogūnas, duona. O prie jų labai dera kopūstai. Iš tiesų, Gaižiūnų poligono virėjų nuomone, kopūstai dera prie visko: arbatos, kefyro, ryte, vakare ir perpiet.

Per dieną valgydavome tris kartus ir tuo pačiu laiku. Pusryčiai – 7 ryte, pietūs – 13.30 valandą, vakarienė – 18 valandą. Tiesa, prie įėjimo stovėdavo saldumynų aparatas, kuris daugeliui palaikė energiją. Tačiau aš pati mečiau kavą ir šokoladą, į kuriuos ir praėjus mėnesiui žvilgteliu tik viena akimi.

Savaitgaliais pora valandų būdavo skiriama susitikimams su artimaisiais. Artimųjų atvežtos vaišės turėdavo būti „sunaikintos“ iki aštuonių vakaro, tada aplankytiesiems gelbėdavo kuopos draugai.

Taip ir maitinomės. Kadangi prie kopūstų būdavo patiekiama daug įvairių gėrybių, tai baiminomės sustorėti ir patiekalus, kurių nebepajėgdavome suvalgyti, perduodavome aukštesniems ir stipresniems bendražygiams – kariams patinams.

Visada žinai, ką veiksi rytoj

Gyvenimas kareivinėse geras tuo, kad visada žinai, ką veiksi kitą dieną.

Žinai, kad 5.45 valandą ryte išgirsi kuopos budėtoją riksmą: „Kuopa! Kelt!“. Tada šoksi į šlepetes ir kaip regbininkas bandysi prasibrauti pro kitus greta ir priešais tave bėgančius (iki priesaikos tik bėgte) į batų džiovyklą, iš kurios turi pasiimti savo numylėtus "kerzus". Tada greitai nersi į sportinę aprangą (vienintelė galimybė vilkėti civilių rūbais) ir po komandos „Kuopa! Mankštai rikiuot!“ bėgsi į aikštę, kur lauks rytinis bėgimas, kovų veiksmai ir prisispaudimai bei atsilenkimai.

Grįžęs greitai bėgsi į tualetą ir vonią, tada šoksi į kareivišką aprangą, klosi lovą ir ruošiesi komandai „Kuopa! Pusryčiams rikiuot!“.

Ir dabar aiškiai prisimenu tas komandas. Ir jos nekelia jokios baimės ar agresijos, tik skatina pasitempti.

Užsivilkę striukes ir, jokiu būdu, nepamiršę kepurių bei pirštinių, rikiuodavomės aikštėje, atsistoję į savo vietą savo skyriuje.

Po pusryčių blizgindavome batus ir ruošdavomės vėliavos pakėlimui. Ši ceremonija mums buvo puiki žygiavimo praktika, ypač su 4,4 kg (be dėtuvės) sverančiu AK-4 MT rankoje.

Kai kiekvieną rytą pradedi su Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ lūpose, visai kitaip pamatai ir tekančią saulę, ir trispalvę. Nušvinta naujomis spalvomis ir įgauna prasmę.

Iki pietų klausydavome teorinių paskaitų. Ką išmokdavome, taikydavome praktiškai: taktinis judėjimas, taisyklingas ropojimas, šliaužimas ir ridenimasis su ginklu, ginklo ardymas.

Po pietų vėl paskaitos ir praktika, tada vakarienė, vėliavos nuleidimas. Laisvą laiką skirdavome teorinei medžiagai mokytis, nes žinojome, kad likus dviem dienoms iki kursų baigimo būsime egzaminuojami ir jei egzamino, kurį sudarė praktinės užduotys, neišlaikysime, grįšime nuleidę nosis. Todėl stengėmės. Ir mums pavyko.

Misija – išgyventi miške

„Supraskite, kad miške gali reikėti gyventi ne parą ir ne dvi, o ištisas savaites ir mėnesius“, – įsirėžė vyr. seržanto žodžiai.

Miške gyventi nėra šilta, bet įdomu. Pasiskirstyti užduotimis, įkurti trikampę stovyklavietę, sugebėti iškasti lauko tualetą, virvėmis apjuosti stovyklavietę, kad naktį aklinoje tamsoje kuopos draugai nepaklystų, naktį budėti ir saugoti paskirtą teritorijos dalį, taisyklingai pastatyti trijų tipų palapines – taip pat įėjo į egzaminą. Turbūt nebereikia rašyti, kad miške naktį šiukštu  šnekėtis ir šviesti žibintuvėliais.

Vasarą malonu stovyklauti gamtoje. Tačiau, kai per budėjimą kulkosvaidininko pozicijose vakare ar naktį užklumpa šaltas lietus ir dar pirmasis griaustinis su žaibais, supranti, kad medis šildo, kai prie jo prisiglaudi.

Kaip sakė mūsų vyr. seržantas Maksas, „tik per lietų ir šaltį miške miegojęs karys žino, ką reiškia išgyventi miške. Ir tokių kartų turi būti kuo daugiau“.

Šlovės kelias

Šlovės kelias – tai 500 metrų kliūčių ruožas, labai šlapias ir purvinas. Tai – kario savanorio krikštas.

Sustojome po du į vorą, kad prireikus galėtume padėti vienas kitam. Pro dūminę uždangą paeiliui leidomės į kliūčių ruožą: peršokome iš vienos į kitą vandens pilnas traktoriaus padangas, persiropštėme per slidžių rąstų sieną – ir prasidėjo linksmybės!

Prieš akis – vandens iki kelių, o viršuje – spygliuota viela. Išsimaudome šliauždami.

Nėrėme, lindome per padangą, ėjome rąstu, bėgome per pelkę, kurios dugnas išklotas slidžiais rąstais.

Priesaika

Kai paskutinį kartą susirenki vėliavos pakėlimui, kai paskutinį kartą žygiuoji rikiuotėje ir supranti, kad rytoj čia tavęs nebebus, apima ne džiaugsmas ar palengvėjimas, apima jausmas, kad tau viso to trūks. Trūks draugų ir draugių, kuriuos per mėnesį pažinai ir mielai vadintum šeima. Trūks instruktorių, kurių darbas sunkus ir varginantis, sunkesnis ir už mokytojo, trūks elementarios drausmės ir uniformos, kad suprastumei, jog nesi civilis, kad jau niekada nebebūsi civilis, nors ir rengsiesi, kaip jie. Kad ir viešumoje turėsi atsakyti už savo veiksmus ir rodyti pavyzdį.

Po to, kai garsiai ir aiškiai iššauki „Aš prisiekiu būti doru ir garbingu Lietuvos kariu“, suvoki, kad tau pavyko, kad prireikus galėsi ginti Tėvynę, kad Lietuva tau reiškia daug daugiau nei iki tol.

Kai mąstau apie savo apsisprendimą savanoriauti, prisimenu psichologės, kuri mus lankė kursų pradžioje ir pabaigoje, anketoje įrašytą sakinį: „Tarnavimas kariuomenėje – tai...“. Tada anketoje parašiau ... meilė Tėvynei. Ir dabar parašyčiau tą patį.

Ir jeigu paklaustumėte, ar buvo verta, atsakyčiau – tikrai taip, tamst!

Kursantų archyvo nuotr.

PRIESAIKA: Paskutinę kursų dieną prisiekėme Lietuvos valstybei būti ištikimi ir dori Lietuvos kariai.

KUOPA: Visi 58 mūsų kurso kariai savanoriai su maskuote pratybų miške metu.

ŠYPSENA: Kariuomenėje moterų nėra. Kariuomenėje visi – kariai. Ir moterys  plaukuotais kariais pavadinamos tik juokais.

PRIEŠAS: Didžiausias AK-4 MT priešas – smėlis... todėl šliaužiant reikia ypač saugoti ugnies slopintuvą (nuotraukoje – radviliškietė Vaida Bloveščiūnė).

TESTAS: Priešpaskutinę dieną visi laikėme testą – viena jo dalis – tiksliai nustatyti taikinį. Vienu iš penkių, plaštakos metodu, Plungės „Perkūno“ regbininkas Tomas Giniotis nustato atstumą iki taikinio – kumštis – 160 tūkstantųjų.

ATOKVĖPIS: Laisvą minutę ilsisi Šiaulių universiteto kūno kultūros edukologijos studentas Ernestas Leščinskas – „Svarbiausia – iš rankų nepaleisti ginklo, miegmaišyje miegoti kartu su juo, ant batų paguldyti ginklą leidžiama tik tuo atveju, jei būtinai reikia abejų rankų“.