Naujausios
Per ugnį ir vandenį
Ugniagesių gelbėtojų darbe niekada nebūna jokių scenarijų. Visada vienodas tik tikslas – padėti. Nepaprasta paprastų vyrų misija, kuriai nesvetima ir akistata su mirtimi, ir suvokimas, kokia neįkainojama kartais būna kiekviena sekundė, ir emocinė įtampa.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Darbas, ir tiek...
Ar rastume nelaimės ištiktam žmogui labiau pasiaukojusią profesiją negu ugniagesio gelbėtojo? Nepaisydami rizikos jie lenda į degantį namą, jei žino, kad jame yra arba gali būti žmonių. Jie ieško gyvųjų, kai, atrodytų, vilties nebeliko nė krislelio. Tie patys gelbėtojai pjausto automobilius, kad iškeltų avarijos metu sumaitotus kūnus, ir, žinoma, tiki, kad vos rusenančią gyvybę dar galima išgelbėti.
„Vilties yra net tada, kai jos nebėra, – šypsosi du mano pašnekovai, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos pareigūnai Žilvinas Šatkus ir Regimantas Savickis. – O čia, žiūrėk, kartais pasiseka!“
Savo profesijos vyrai misija nevadina – kukliai įvardija „darbu, ir tiek“. Visi darbai, pasak gelbėtojų, sunkūs, taigi ir jų – toks.
Vis dėlto pokalbio metu, greičiausiai ir patys nepajausdami, vis prabyla apie išgelbėtus žmones, apie be namų likusių vaikų ašarotas akis, apie siaubą, kurį išgyvena artimieji, matydami merdinčius šeimos narius. Ir apie padėką, kurios, baigę darbus, kartais, sako, sulaukia.
Prie mirties nepriprantama
Septyniolika metų ugniagesiu gelbėtoju dirbančio Ž. Šatkaus 18-metis sūnus taip pat apsisprendė sekti tėvo pėdomis: bus gelbėtojas.
Ž. Šatkus dėl sūnaus pasirinkimo neramus, jis žino, kokie emociniai sunkumai ir fiziniai pavojai tyko šiame darbe.
„Būna, grįžti po operacijos, o vaizdai persekioja. Sunkiai sekasi nukreipti mintis teigiama linkme“, – sako Ž. Šatkus.
Per 17 tarnybos metų jis nepriprato prie avarijų, kai specialia įranga tenka supjaustyti automobilį, kad ištrauktų žmogų arba, gelbėtojo žodžiais, tai, kas iš jo dar liko.
Ž. Šatkus prisimena, kaip prieš kelerius metus iš sulamdytos mašinos nuolaužų iškėlė sulaužytą moterį, tarsi suglamžytą popieriaus lapą.
„Sunku buvo ne tik fiziškai, nes kiekvienas judesys – beprotiškas skausmas ir grėsmė gyvybei, sunkiau buvo emociškai“, – prisimena pareigūnas.
„Negaliu priprasti, kai per avariją sužalotam šeimos nariui įkyriai šaukiant, ar išgyveno jo vyras, žmona, vaikas, reikia pasakyti tiesą..., – ir pokalbio metu gelbėtojo akyse suspindi krislai. – Prie mirties neįmanoma priprasti.“
Pareigūno žodžiais, jei pačiam tenka vairuoti po tokios gelbėjimo operacijos, visada stengiasi daryti tai kuo atsargiau, atrodo, kad pavojai ir emocinė įtampa tyko už kiekvieno kampo.
Komandos jaunesniajam specialistui, atsakingam už gaisrinę techniką, R. Savickiui visada sunkiausia matyti iš gaisro išnešamus uždususius vaikus. Jam ir kalbėti apie tai sunku.
Ž. Šatkus prisimena kartą su kolegomis iki pamatų sudegusio namo pelenuose ieškojęs žmonių palaikų: vieni pelenus žarstė kastuvais, kiti šakėmis. Ž. Šatkus plušėjo šake, jo „laimikis“ – sudegusio namo šeimininkės kūno dalys.
Į kovą
Gelbėtojas visada pasirengęs: jei reiks, eis į ugnį, lips į šulinį, kelsis į padanges ant aukštuminio pastato stogo, belsis į dangoraižio viršutinio aukšto balkoną tam, kad pakviestų į kelto kabiną bute užspeistus žmones. Jei reiks, išdauš langą, išpjaus užsitrenkusias buto duris.
R. Savickis įsitikino, kad pavojaus akimirką žmonėms nelieka aukščio baimės, antai jei liepsnoja aukštutinis butas, į keltą lipa visi negalvodami apie baimę, ir tik nuleisti į apačią atsikvoši nepajutę, kaip atsidūrė ant žemės.
Kartą ugniagesiams teko vaduoti namo rūsyje ant metalinio strypo užkritusį ir jo kiaurai pervertą žmogų. Kartu su gelbėtojais atskubėję medikai konstatavo, jog strypo ištraukti negalima – nukraujuos.
„Vadinasi įbetonuotą strypą reikia nupjauti. O tam, kad nupjautum, būtina bent šiek tiek kilstelėti iš skausmo vaitojantį nukentėjusįjį“, – prisimena R. Savickis.
Ši operacija baigėsi sėkmingai – žmogus išgyveno.
Ž. Šatkaus atmintyje – šulinyje įstrigusių darbininkų gelbėjimas.
Metalinėse rentinių kilpose įstrigus vieno darbininko kojai, vyras vertėsi galva žemyn ir pakibo gal sprindis nuo vandens. Gelbėti nelaimėlį, nelaukęs gelbėtojų, pasišovė draugas ir taip pat įstrigo.
Atskubėjus gelbėtojams, plonytė metalinė šulinio viela du vyrus laikė tarsi ant plauko ir kiekvieną akimirką galėjo nutrūkti.
Ž. Šatkus pernai su šeima važiavo iš Klaipėdos. Buvo beveik vidurnaktis. Patyrusio ugniagesio akis užkliuvo už laužo pamiškėje. Vyras nusprendė patikrinti – nesuderinama jam pasirodė juoda naktis ir laužas. Privažiavęs prie pamiškės sodybos, Ž. Šatkus pamatė, jog dega viralinė, jau spragsėjo šiferis.
Surikęs savo žmonai, kad kviestų ugniagesius, o sūnui, kad žadintų gyventojus, pats šoko po ranka pasitaikiusiu kibiru pilti vandenį.
„Liepsną pasisekė sulaikyti, kad ji nepersimestų į kitus pastatus, – prisimena ugniagesys. – Bet mudu su sūnumi likome šlapi nuo galvos iki kojų ir juodi kaip velniai“.
Akistata su savo mirtimi
„Prisimenu, Gegužiukuose (Šiaulių rajonas) degė namas. Atvažiavome naktį. Šaltis buvo per 20. Nieko nesimatė, visur tik dūmai. Gesinome ilgai, pamažu artėjome prie gaisro židinio“, – slogiu įspūdžiu dalijasi Ž. Šatkus.
Staiga jis pajuto į kažką atsirėmęs, tik nesuprato, į ką. Pasišvietęs pamatė, kad tai – trys bet kada sprogti galintys įkaitę dujų balionai.
„Spėjome juos iš ten išnešti, ataušinti, – prisimena ugniagesys. – Bet jausmas buvo nekoks: o jeigu jie būtų sprogę!“
Tą sekundę ugniagesys pirmiausia pagalvojo apie tris savo vaikus – kaip jie gyventų be tėvo!?
Ar šeimos žino, kokius potyrius savo darbe išgyvena ugniagesiai gelbėtojai – sutuoktiniai, tėčiai, sūnūs?
„Ar šeimoms reikia žinoti visas smulkmenas?, – klausimu į klausimą atsako abu pareigūnai. – Pasitaiko nelaimių, kurios net mums baisios, o gelbėjimo operacijos – pavojingos ir patiems gelbėtojams. Ar artimiesiems bus lengviau, jei jie visa tai žinos?“
Lyg juokais ir kartu rimtai abu vyrai sako: jei savo potyrius sudėtų į knygą, išeitų trileris su siaubo elementais.
Išgyventų ekstremalių momentų, teigia, šimtai. Ne visi jie ir išliko – vienus užgožė laikas, kitus sąmoningai ištrynė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KASDIENYBĖ: Kova su viską naikinančia ugnimi – ugniagesių kasdienybė.
AKISTATA: Ilgametis Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos ugniagesys gelbėtojas Žilvinas Šatkus sako išgyvenęs ne vieną akistatą su mirtimi, tačiau taip ir neišmoko su tuo susitaikyti.
PATIRTIS: 2-osios komandos jaunesniojo specialisto Regimanto Savickio profesinė patirtis – 21-eri metai. Kitos profesijos jis nesirinktų.
AUKŠTIS: Aukštis – ugniagesio gelbėtojo draugas. Įtemptas darbas 37 metrų aukštyje – įprasta kasdienybė, ir jokios aukščio baimės.
ATSAKOMYBĖ: Kolegos ugniagesiai gelbėtojai Žilvinas Šatkus (kairiau) ir Regimantas Savickis sako, kad kiekvieną gelbėjimo operaciją lydi didžiulė atsakomybė už gelbėjamą žmogų, už kolegą gelbėtoją ir už save.
