Naujausios
Gerumui galioja savi įstatymai
Nepaisant širdgėlos ir nesibaigiančių rūpesčių dėl sūnelio ligos, šiandien šiauliečiai Lina ir Linas Bagdonai šypsosi. Jei ne gerų žmonių parama, jiems būtų labai sunku.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Teko pripažinti ir susitaikyti
Jaukiame bute visi daiktai turi savo vietą – kad nekiltų sunkumų vedžiojant sūnų. Septynmetis berniukas savarankiškai gali tik ropoti. Vaikščioja prilaikomas, prilaikomas stovi. Vaikui reikalinga nuolatinė priežiūra – be pagalbos jam sunku apsirengti, išsivalyti dantis, pavalgyti.
Cerebrinis paralyžius anksčiau laiko gimusiam ir nė pusantro kilogramo nesvėrusiam vaikui įtartas, kai jam nebuvo nė metų. Gydytojų įtarimai, kad kūdikis galbūt turi sveikatos problemų, tėvams neatrodė rimti. O dar po kelių mėnesių diagnozė pasitvirtino. Vis labiau ryškėjanti liga pažeidė vestibuliarinį aparatą, dėl to nesiseka ne tik išlaikyti pusiausvyrą, bet ir judėti.
Tėvams, išgirdusiems diagnozę ligos, apie kurią tada žinojo visai mažai, pirmiausia reikėjo pripažinti tiesą tokią, kokia ji yra. Teko susigyventi su liga, tada prasidėjo sportavimas, socializacija, investicijos.
„Imi planuoti laiką, kada, kur, ką reikia nuveikti, kur nuvežti, parvežti. Atrodo, jog kitaip ir būti negali“, – sako L. Bagdonas.
Kalbą pakeitė garsai
Pirmoji ugdymo įstaiga, į kurią tėvai sūnų nuvedė, buvo Šiaulių darželis „Du gaideliai“. Nors ši įstaiga skirta vaikučiams, turintiems judėjimo negalią, nutiko taip, kad amžiaus grupę, į kurią normalius protinius sugebėjimus turintis vaikas pateko, lankė tik menkai arba visai nekalbantys, beveik nejudantys vaikai, kuriems diagnozuotas Dauno sindromas, autizmas, kiti labai sunkūs susirgimai.
Bagdonai pastebėjo, kad aiškiai kalbėjęs ir nuosekliai mintis reiškęs sūnus, būdamas tarp sunkiai sergančių ir tik atskirais skiemenimis, padrikais garsais bendraujančių vaikų, irgi ėmė taip kalbėti.
Sunerimę tėvai, darželio darbuotojų patarti, nusprendė sūnų leisti į bet kurį miesto darželį, kad tik jis galėtų bendrauti su bendraamžiais, mokytis ir tobulėti.
Mokėsi visa bendruomenė
Surasti darželį, kurį galėtų lankyti apsitarnauti negalintis berniukas, šeimai buvo išbandymas – išskyrus „Du gaidelius“, daugiau darželių vaikučiams su judėjimo negalia Šiauliuose nėra.
Padėti sutiko Šiaulių sanatorinis lopšelis-darželis „Pušelė“. Šios įstaigos direktorė Florina Varkalienė, anot L. Bagdonienės, nė sekundei nesudvejojo sužinojusi apie vaiko ligą bei dėl to, kad darželis nėra pritaikytas vaikams su judėjimo negalia.
Pirmosiomis savaitėmis dalį dienos Linas praleisdavo darželyje, rodė, kaip reikia elgtis su vaiku, aptarnavo jį, o įstaigos bendruomenė mokėsi.
Bagdonų sūnus buvo pirmas darželio ugdytinis su tokia negalia.
Šiandien tėtis sako, kad dėl geranoriškų „Pušelės“ darbuotojų, padėjusių jo sūnui ne tik valgyti, apsirengti, nueiti į tualetą, bet ir masažavusių, mokiusių pažinti raides, jungti skiemenis, vaikas laisvai bendrauja, yra linksmas ir guvus.
Berniukas susirado draugų, su kai kuriais iki šiol bendrauja.
Šiais metais į „Pušelę“ priimtas ir dar vienas tokią pačią negalią turintis berniukas.
Pagalba ne pagal įstatymą
Šį rugsėjį septynmetis pradėjo lankyti pirmąją klasę. Jam sekasi, turi draugų. Tačiau kelias į mokyklą, kurią galėtų lankyti savarankiškai nevaikštantis vaikas, nebuvo lengvas.
Bagdonų noras, kad sūnus kiekvieną rytą vyktų į mokyklą, kur vyksta įprastos pamokos, kur galima būtų tinkamai socializuotis, bliūško.
Tėvai kreipėsi į Šiaulių savivaldybės Švietimo skyrių, miesto socialines institucijas, mokyklas, tačiau patarimo negavo – visos mokyklos, į kurias šeima kreipėsi, neatsisakė ugdyti, bet tik namuose.
Aiškėjo, kad Šiauliuose mokymo įstaigos, pasirengusios priimti sunkią negalią turintį vaiką, tiesiog nėra.
„O kas yra namai? Tai – uždaryti tarp keturių sienų, be draugų, be bendravimo, – sako L. Bagdonas. – Norėjome, kad sūnus bendrautų, kad pyktųsi ir taikytųsi, kad jam negerą žodį pasakytų, kad pasakytų, koks jis yra. Turi užaugti psichologiškai tvirtas.“
Tėvų tikslas suprantamas, tačiau iškilo daugybė klaustukų. Kas padės pasivaikščioti per pertraukas, kas per pamokas padės palaikyti sąsiuvinį, pieštuką, kas nuves į tualetą? Vaikui reikia padėjėjo, o jo bendrojo lavinimo mokyklose nėra.
Po užtrukusių paieškų berniuką sutiko priimti Šiaulių „Romuvos“ progimnazija.
Įstaigos direktorė Stanislava Prazauskienė leido įdarbinti vaiko padėjėją. Jos dėka berniukas šiandien jaučiasi ne tik saugus, bet ir patenkinti visi jo poreikiai.
Draugų berniukas turi daug, su visais puikiai sutaria. Tėvai įsitikinę, kad gražūs klasės vaikų santykiai, dėl kurių, pripažįsta, šiek tiek nerimavo – mokytojos Reginos Kėblienės nuopelnas.
„Širdį glosto pagalvojus, kad žmonės gal neprivalėjo mums padėti, bet padėjo, – sako L. Bagdonas. – Juk lengviau buvo tiesiog pasakyti, kad dėl lėšų stygiaus mokykloje neįmanoma vaikui sudaryti tinkamų sąlygų, ir kalba būtų baigta – jokių rūpesčių, viskas įstatymiškai teisinga. Bet žmonės į mūsų problemą deramai, sveikai ir žmogiškai pažiūrėjo.“
Padėkos, anot L. Bagdonienės, vertas ir jos darbdavys. Sužinojęs, kokiu ritmu moteris gyvena, neatsisakė priimti jos į darbą.
Kitoks vaikas
Lina prisimena liūdną etapą, kai sūnus ėmė suvokti, kad jis ne toks, kaip kiti vaikai.
Abu tėvai su dukra pliuškenosi tvenkinyje. L. Bagdonienė prisimena pagavusi keistą ant kranto sėdėti palikto tuomet trimečio sūnaus žvilgsnį.
Kiekvienas gimtadienis dar tik darželį lankančiam berniukui buvo tarsi stebuklo laukimas. Prabudęs gimtadienio rytą jis kas kartą iš naujo nusivildavo: „Bet aš vis tiek nevaikštau...“
Liūdnos sūnaus mintys paskatino tėvus ieškoti išeities. Atradimas buvo šiaulietės Elenos Kasperavičienės meno terapija.
L. Bagdonienė įsitikinusi, kad būtent ši specialistė sūnui padėjo priimti save tokį, koks jis yra, atsipalaiduoti psichologiškai, perteikti save per vašką, molį. Dabar šeimos namus puošia daugybė sūnaus darbelių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAGALBA: Tėčio Lino žodžiais, yra daugybė neabejingų žmonių, kurie ištiesia pagalbos ranką, kada jos labai reikia.
PASIEKIMAI: Lina Bagdonienė didžiuojasi sūnaus pasiekimais meno terapijos užsiėmimuose.
PROBLEMA: Lina ir Linas Bagdonai sako, kad neįgalių vaikų socializacija – didelė problema.
PRIEMONĖS: Tam, kad berniukas gautų fizinį krūvį, pasirūpinta jo kambaryje pastatyti reikiamų priemonių.
