Naujausios
Nusipirkti dešros – nėra kultūra
Žmogui reikia turėti poziciją, nes jos neturėjimas veda prie popsinės kultūros išvešėjimo, išorinio blizgesio propagandos. Tuo įsitikinęs menininkas, Šiaulių universiteto Menų fakulteto dėstytojas Arūnas Uogintas. Šiandien universiteto galerijoje atidaroma jo tapybos paroda „Pusryčiai ant žolės“ provokuoja diskusiją ir kelia nepatogius klausimus.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Paveikslams pozavo aktoriai ir žmona
– Kokie jūsų „Pusryčiai ant žolės“?
– Parodoje eksponuojami paskutinių dvejų metų darbai, o mažojoje salėje – beveik niekur nerodyti aktorių portretai, kuriuos nutapiau dar dirbdamas Šiaulių dramos teatre 2002–2004 metais. Teatre kūriau scenografijas spektakliams.
Pavadinau parodą „Pusryčiai ant žolės“, nes pernai gal pusę metų tapiau darbą tokiu pavadinimu. Labai ilgai tapiau žolę. Visą vasarą prie namų išsinešdavau darbą į lauką ir po žolytę krapščiausi. Paveiksle kruopščiai nutapytos gėlės, augalai.
XIX a. prancūzų impresionistas Eduardas Manė nutapė paveikslą „Pusryčiai ant žolės“. Jame vaizduojamas piknikas parke, ant žolės sėdi du vyrai ir dvi moterys, viena jų – nuoga. Istorija pasakoja, neva dailininkas pavaizdavo prostitutę ir taip pateikė, kad egzistuoja toks reiškinys. Paveikslas anuomet buvo labai skandalingas, o dabar daugelis žmonių greičiausiai į jį net neatkreiptų dėmesio.
Aš nutapiau to darbo interpretaciją, jame panaudojau simbolius iš pasaulio meno istorijos. Tema visiškai kita, tik tiek, kad sėdi vyras su kostiumu ir dvi nusisukusios nuogos moterys su tatuiruotėmis.
– Ar žiūrovai turėtų būti specialiai pasiruošę perskaityti simbolius?
– Kadangi Šiaulių universitete dėstau šiuolaikinį meną ir jo teoriją, apie simbolius šneku daug, visur yra logika, koncepcija. Tačiau piešdamas savo darbus nuo viso to atsiriboju, pasikliauju intuicija.
„Pikniko ant žolės“ paveiksle yra paukštis, tarp žolių įdėjau gyvatę. Jei darbas užkabina, pradedi aiškintis, ką reiškia simboliai, pats sukuri, paklausi dailininko. Iš to susideda pažinimas. Dailininko užduotis – sukurti tokius vaizdus, apie kuriuos žmonės galėtų galvoti.
Aš negaliu tapyti be žmogaus. Man reikia gyvo žmogaus, ne fotografijos. Žmogus visą laiką keičiasi, jo žvilgsnis vis kitoks.
Šešiems etiudams man pozavo žmona Reda. Iš jos judesių padariau du didelio formato, beveik 3x2 metrų, darbus. Derinau grafiką, grafitį su folija.
Paveikslai atspindi dabartinį laikotarpį – karas Ukrainoje, agresijos galimybė, melas, absurdas. Moteris su maišu, iš kurio byra kaukolės, šalia – maži žmogeliukai vykdo beprasmišką žaidimą. Vienas pirsteli, kiti žiūri... Kaip dabartinė situacija Ukrainoje. Kai žiūrime į tai per žiniasklaidą – nei mums šilta, nei šalta, o ten iš tiesų žmones žiauriai žudo.
Menininkai į tuos dalykus reaguoja jautriai. Yra tiesa ir netiesa, neišvengiamai turi pasirinkti. Mano darbuose yra skausmo, absurdo ir cinizmo, tai pereina per simbolius.
Menininko misija – provokuoti
– E. Manė paveikslas sukėlė skandalą. Manote, jūsų darbai taip pat sukels erzelį?
– Dabar niekas per daug į parodas nevaikšto. Gyvename popkultūrinėje, vartotojiškoje epochoje, viską valdo „pirk-parduok“. Prekybos centrai pasivadino kultūros centrais. Absurdas. Nusipirkti dešrą – tai kultūra...
– Kaip menininkas, kūrėjas, niekada neatsiribojate nuo visuomeninių, politinių dalykų?
– Esu šiek tiek maksimalistas. Dėl to ir studentus prinervinu, kad jie turi turėti poziciją. Pozicijos neturėjimas veda prie to, ką dabar turime – „valinskinė“, televizijos, viešnamio kultūra, moteris turi rasti vyrą su daug pinigų, pirma – seksas, paskui visa kita... Jauni žmonės taip ir galvoja, dėl jų labiausiai neramu.
Pozicijos nebuvimas skatina popkultūrinę struktūrą. Prieš 20 metų galvojome, kad laisvė bus progresyvi, bet išsivystė kultūriniai sindikatai, kurie propaguoja pigias vertybes.
Politikai norėtų, kad rašytojas, dailininkas, aktorius būtų kažkoks bordelio apipavidalintojas ir nekeltų jiems problemų. Savo darbais aš ir provokuoju žmogų diskusijai – kas jis toks yra, kas yra pasaulis?
Menininko misija yra provokuoti, klausti, šnekėti, o ne tapyti gražius paveikslus viešbučiams, kurie kaip tapetai kabotų ant sienų.
– Jūs taip pat neabejingas šalia vykstantiems procesams – 2007 metais kartu su žmona Reda Uogintiene surengėte performansą-akciją „Wake-up Frenkeli!“ dėl Ch. Frenkelio fabriko didžiojo kamino išsaugojimo, 2008 metais – performansą už viešąsias erdves prie amfiteatro. Apie ką dabar Šiauliuose reikėtų išsakyti poziciją?
– Dabar Šiauliuose nusistovėję keisti santykiai – stipri saloninė kultūra, kurios nepajudinsi. Nebeliko aktyvių žmonių. Faktas – įdomūs jauni žmonės išvažiuoja.
Universiteto Menų fakultete studijuoja 95 procentai mergaičių, nebeliko pozicijos ir opozicijos, kai kažkoks jaunuolis norėdavo pasirodyti, išsišokti. Kūrybinio proceso, iniciatyvos iš jaunuomenės mažai. Jie turėtų ieškoti mūsų klaidų ar užmigimo, o dabar taip nėra.
Bendrai kultūrinei Šiaulių atmosferai gerai, kad niekas niekur nevyksta. Tada gali ramiai sėdėti, gauti pastovų atlyginimą ir nieko neveikti.
Šiaulių kultūrinei erdvei reikėtų sukrėtimo.
– Kiek aktyviai veikia jūsų performerių grupė „Archeologai“?
– Kai su „Archeologais“ pradėjome aktyviai visur dalyvauti, apie 1997 – 2000 metus Lietuvoje buvo performansų pakilimas, vykdavo dideli teatrališki mados ir meno festivaliai. Dabar per metus surengiame keletą pasirodymų, šiemet vasarą dalyvavome Druskininkų dienose.
1997 metais Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, dalyvavome tarptautiniame performansų festivalyje „Dimensija“, jis tęsėsi tris dienas, iki 4 valandos ryto vykdavo mini spektakliukai. 2006 metais „Dimensija“ tęsėsi tik vieną dieną, truko apie keturias valandas. Vėliau buvau sutikęs organizatorius, jie sakė, kad nebėra mini spektaklių poreikio.
Performansų gali būti įvairių formų. Mes su Reda sukūrėme tarsi gatvės spektaklį su kostiumais. Jame daug absurdo, keistos kaukės. Neužkabiname ypatingų politinių ar socialinių temų, bet provokuojame. Keistų personažų judesiai sukelia žmonėms įvairias asociacijas.
Performanso metu pagal scenarijų kiekvienas personažas turi savo judesį – vieni elgiasi agresyviai, „krokodilai“ daro monotonišką darbą, ką nors kala, dažo, degina, dar kiti – visą procesą stebi. Mes pakartojame tai, kas vyksta visuomenėje – vieni žmonės yra aktyvintojai, kiti – stebėtojai ar jungiamoji grandis. Visada kartu kviečiamės muzikantus, nes reikia muzikinio ritmo, garso.
Keletą metų iš eilės performansą darėme Latvijoje, Kūldigos mieste. Vienas jų buvo eglutės įžiebimo spektaklis. Organizavome eitynes su kaukėmis, nešėme didžiulę gyvatę, prie eglutės sudeginome besmegenio galvą.
Latviai klausė, kodėl sudeginome sniego senį, juk artėja Kalėdos. Lietuviškai besmegenis – tas, kuris be smegenų, lyg ir degindamas galvą sunaikini metų kvailybę. Logiška. Latvių kalboje tokio žodžio nėra, pažodžiui išvertus tai sniego vyras. Teko jiems paaiškinti performanso idėją.
Pažinti šiuolaikinį meną
– Prieš penketą metų rašėte straipsnį „Ar provincijai reikia šiuolaikinio meno?“ Kaip atsakytumėte į savo klausimą dabar?
– Anuomet buvo vilniečių menotyrininkų dialogas ar sostinei reikia šiuolaikinio meno. Kalbėjo apie Vlado Urbanavičiaus vamzdį, fluksus ir kitus projektus. Aš parašiau iš to, ką žinau apie Šiaulius, kitus miestelius.
Galima sakyti, kad šiuolaikinio meno nereikia, nes jis nepatogus. Jis kalba apie gyvenimą, problemas, jų neužglaisto.
Lietuvoje apskritai labai mažai kultūrologų. Nereikia geros literatūros, muzikos, popsas daug užkariavęs. Jei nevertiname savo kultūros, mažėja mūsų pačių savigarba – tampame provincijos valstybe. Ne ta, kuri teiktų naujas idėjas, bet ta, kuri vartoja ir nusižemina kaip patarnautoja.
Žiūrint į bendrą kultūrinę situaciją, lietuvių skonis ir meninis kontekstas geras. Pavyzdžiui, garsiausioje pasaulyje meno bendruomenės parodoje Venecijos bienalėje, kurią prilygina olimpinėms žaidynėms, dalyvauja apie 90 šalių atstovai. Paviljonams įrengti kai kurios šalys skiria net po keletą milijonų eurų. Lietuva bienalėje dalyvavo jau aštuonis kartus, keturis iš jų lietuviai yra laimėję apdovanojimus.
Londone, viename svarbiausių pasaulio muziejų „Tate Modern“ demonstruojamas lietuvio Deimanto Narkevičiaus filmas, kuriame rodomi ir šiauliečio Mindaugo Lukošaičio piešiniai.
– Už šiuolaikinio meno slypinti filosofija kartais būna įdomesnė už patį darbą...
– Ar skaitėte Sigitą Parulskį, Jurgą Ivanauskaitę? Rašytojų kūriniuose filosofiją ne iš karto pamatai. Žiūrėdami į šiuolaikinį meną mes norime, kad per penkias minutes būtų viskas aišku.
Esame iškart uždarę vartus – jei nesuprantu, tas menas neegzistuoja. Aš daug ko nesuprantu, yra, kas man nepatinka, bet jis toks gali egzistuoti. Gal suprasiu vėliau?
Kadangi vadiname ir pripažįstame save Vakarų valstybe, turime dar sykį skaityti knygas, klausyti muzikos kūrinių, žiūrėti meną ir bandyti jį priimti.
Rytų valstybė Rusija iškart atmetė Vakarus – čia gerai, ten – blogai. Gyvendami sovietinėje sistemoje mes irgi sakydavome – ten vienaip, čia – kitaip. Dabar nebėra „ten“. Mes esame tuose Vakaruose, todėl reikia stengtis pažinti, o ne neigti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ABSURDAS: Grafiški menininko Arūno Uoginto paveikslai su kaukolėmis atspindi dabartinį laikotarpį – agresijos galimybę, melą, absurdą, beprasmybę.
SIMBOLIAI: Parodos pavadinimo paveiksle „Pusryčiai ant žolės“ dailininkas Arūnas Uogintas panaudojo simbolius iš pasaulio meno istorijos.
AKTORIUS: Šiandien atidaromoje parodoje eksponuojami beveik niekur nerodyti aktorių portretai, kuriuos Arūnas Uogintas nutapė dirbdamas Šiaulių dramos teatre 2002–2004 metais. Paveiksle – aktorius Pranas Piaulokas.
MENAS: Tapytojas, Šiaulių universiteto Menų fakulteto dėstytojas Arūnas Uogintas svarsto, jog šiuolaikinio meno provincijai nereikia, nes jis nepatogus, neužglaisto problemų.
