Japonas nori viską daryti lietuviškai

Japonas nori viską daryti lietuviškai

Galimybė būti bene vieninteliu japonu mieste Zdiungo Tsutsuya motyvavo atvykti į Šiaulius. Čia japonas stengiasi kuo labiau pažinti jam neįprastą Lietuvos kultūrą – vietoje sušių renkasi cepelinus, mokosi lietuvių kalbos, dviračiu važiuoja apžiūrėti Kryžių kalno. Labiausiai jį stebina jaunų žmonių nemeilė savo šaliai.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Noras pabūti be savos kultūros

„Labas!“ – lietuviškai pasisveikina japonas Zdiungo iš Japonijos sostinės Tokijo. Jis vardą palengvina – vadina save Jungo. Pasinaudojęs Šiaulių universiteto ir Tokijo metropoliteno universiteto bendradarbiavimu bei mainų programos galimybėmis, Jungo tapo pirmuoju ir kol kas vieninteliu studentu, atvykusiu studijuoti į Šiaulius iš Japonijos.

„Rinkausi tarp universitetų Šiauliuose ir Turkijoje. Nusvėrė Šiauliai, nes jie siūlė galimybę studijuoti geologiją, gamtos mokslus. Antroji atvykimo priežastis – žinojau, jog Šiauliuose tikriausiai nebus nė vieno japono, taigi turėsiu galimybę pabūti be japonų kultūros, gyvenimo būdo. Man tai atrodė įdomu“, – aiškino J. Tsutsuya. Gimtinėje jis trejus metus studijavo geografiją.

Japonui tai pirmasis ilgas vizitas Europoje. Prieš trejus metus vaikinas savaitę svečiavosi Didžiosios Britanijos sostinėje Londone, į Šiaulius atvažiavęs rugsėjį, praleis čia beveik vienuolika mėnesių.

„Prieš atvykdamas, be abejo, „gūglinau“ apie šalį, skaičiau keletą knygų apie istoriją. Pastebėjau, kad Lietuvos istorija labai paini dėl įvairių okupacijų“, – pirmines žinias vardijo japonas. Jam įsiminė, kad Lietuvos teritorija kadaise buvo viena didžiausių Europoje. Čia pat lietuviškai ima vardinti kunigaikščių vardus – Vytautas, Gediminas.

Skaitydamas apie Šiaulius jis nudžiugo, kad iš miesto lengva pasiekti gamtos paminklus, parkus ar ežerus. Pavyzdžiui, Kurtuvėnų regioninį parką: „Pažiūrėjau nuotrauką, darytą iš kosmoso, kur Šiauliai apsupti plynų laukų. „Ooo, kaip įdomu“, – pagalvojau. Japonijoje mes turime tik daug miestų.“

Lietuvės merginos – drąsios

Japonas patikina, jog kultūrinio šoko ar sunkumų adaptuojantis nepatyrė ir tuo net šiek tiek nusivylė. Nepaisant to, jog Šiauliai nėra labai didelis miestas, nuėjęs į bet kurį didesnį prekybos centrą gali įsigyti norimų japoniškų ryžių. „Per lengva, nesunkiai prisitaikiau, be frustracijos“, – šypteli.

Šiauliuose Jungo pirmą kartą gyvenime lankėsi naktiniuose klubuose ir baruose. Pasak jo, Tokijuje vien įėjimas į klubą kainuoja itin brangiai.

„Žinoma, šokau su lietuvėmis, bet buvo nelengva... Nesu labai geras šokėjas... – kuklinosi Jungo. – Nustebau, kaip jos puikiai šoka. Taip pat pastebėjau, kad lietuvaitės, net jaunos moksleivės, labai moka pozuoti prieš fotoobjektyvus. Palyginti su lietuvėmis, japonės merginos yra drovios.“

J. Tsutsuya susidūrė ir su maloniu dėmesiu. Prekybos centre jį užkalbino kelios merginos. Jos papasakojo, jog domisi Japonijos kultūra ir paprašė kartu nusifotografuoti. „Jūsų jaunimas gerai kalba angliškai, ko nepasakysi apie to paties amžiaus japonus“, – komplimetus žeria studentas.

Labiausiai gluminantis dalykas, kurį Jungo bando suprasti, kodėl kai kurie jauni žmonės nemėgsta Lietuvos? Tą jis išgirdo iš ne vieno pašnekovo.

„Jie sako, kad išvažiuos į užsienį baigę vidurinę mokyklą ar universitetą. Neįtikėtina, kalbėjau su mergina, kuriai mama patarė kuo greičiau išvažiuoti iš Lietuvos... Kiti sako, kad nemėgsta Šiaulių, nes jie labai maži. Tikrai keista... Jiems reikėtų turėti daugiau patriotiškumo, meilės savo tėvynei“, – įsitikinęs japonas. Šioje situacijoje jis įžvelgia šalies išnykimo pavojų ir identiteto praradimą.

Krepšinio psichozė

Pabalių turguje Jungo nusipirko dviratį už 200 litų ir nuo Šiaulių važiavo aplankyti Kryžių kalną. Pirmą kartą į vieną lankomiausių turistinių objektų jis buvo užsukęs rugsėjį. Tuomet netikėtai sutiko pilną autobusą turistų iš Japonijos.

Paklaustas, ar atitinka stereotipą apie japonų turistą, kuris nuolat visur viską fotografuoja, Jungo ima juoktis: „Gali būti, kad taip! Mėgstu fotografuoti, turiu du fotoaparatus. Prieš dvi savaites nufotografavau visus pastatus nuo Šiaulių pėsčiųjų bulvaro pradžios iki vidurio. Sujungiau fotografijas ir padariau ilgą panoraminę nuotrauką.“

Knygose Jungo skaitė, jog didžioji dalis lietuvių yra katalikai, tačiau atvykęs nustebo, kad taip greičiausiai rašoma tik knygose. Užsukęs į bažnyčią beveik nematė jaunimo.

„Galbūt krepšinis antroji religija?“ – juokais klausia studentas. Atvykęs į Lietuvą jis stebėjo Europos krepšinio čempionatą ir sirgalius apėmusią psichozę: „Kai rodydavo rungtynes, net parduotuvėse būdavo mažiau žmonių, net mergina, dirbanti informatore, sekė rezultatą kompiuterio ekrane!“

Jungo norėjo praleisti Kalėdų šventes Lietuvoje, tačiau visi lietuviai draugai išvyksta pas savo artimuosius. „Tradicija susiburti šeimai per Kalėdas jūsų šalyje – labai gražus dalykas, žaviuosi tuo“, – patikina vaikinas.

Kadangi studentas lieka vienutėlis bendrabutyje, svarsto kalėdiniu laikotarpiu išvažiuoti pakeliauti po Norvegiją ar Švediją. „Šiek tiek liūdna, nes norėjau pamatyti, kaip atrodo tradicinės lietuviškos Kalėdos, pajusti kultūrinius dalykus“, – atsidūsta japonas.

Patinka grybai ir cepelinai

Apie prekybos centruose pardavinėjamą sušį J. Tsutsuya mandagiai nutyli. Namie pasigaminti sau šio patiekalo jis nesiryžo, nes nėra tikras, ar parduotuvėse pardavinėjama žuvis yra tikrai šviežia. „Tikras sušis turi būti su žalia žuvimi“, – paaiškina.

„Man patinka cepelinai“, – vėl lietuviškai prabyla japonas. Šaltibarščiai jam – alternatyvaus skonio ir keistos išvaizdos. Tiesa, tie, kuriuos pagamino draugė lietuvė, buvo visai neblogi.

Keletą kartų per savaitę Jungo valgo lietuviškų patiekalų valgykloje ar kavinėje. „Gyvendamas čia noriu viską daryti lietuviškai, valgyti jūsų maistą, pajusti ir sužinoti apie kultūrą, todėl specialiai neieškau kažko japoniško, nors ir galiu nusipirkti“, – patikina vaikinas.

Japonas yra susižavėjęs lietuviška gamta: „Kaip ji gali nepatikti? Su draugais miške grybavau, rinkau uogas, žoleles arbatai! Nuostabu!“

Nuolat į kalbą įterpdamas lietuvišką žodį ar frazę, japonas gali ilgai vardinti, kas jį džiugina ir maloniai stebina Lietuvoje. Savo šalį jis dažnai pristato mokyklose kartu su kitais tarptautinių mainų studentais, Šiaulių apskrities viešojoje P. Višinskio bibliotekoje lanko Amerikos skaityklą.

Jungo japonišką kultūrą reprezentuoja nuoširdžiai – žiemą jis atėjo į pristatymą mūvėdamas vasarinį kimono yukata, įsispyręs tik į basutes per pirštą.

Labiausiai jis pasiilgo specialių japoniškų makaronų, savo šeimos ir merginos. Dar šiek tiek – futbolo. Tačiau jau dabar svarsto, jog grįžęs į Japoniją baigiamajame universiteto moksliniame darbe tyrinės Lietuvos dirvožemį. „Jaučiu ryšį su Lietuva“, – priduria jis.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

PATIRTIS: „Gyvendamas čia, noriu viską daryti lietuviškai, valgyti jūsų maistą, pajusti ir sužinoti apie kultūrą, todėl specialiai neieškau kažko japoniško“, – sakė Šiauliuose studijuojantis japonas Zdiungo Tsutsuya.

NORAS: Viena iš priežasčių, kodėl Zdiungo Tsutsuya nutarė studijuoti Lietuvoje, Šiaulių universitete – norėjo būti vienintelis japonas mieste.

Asmeninė nuotr.

KIMONO: Tradicinis vasarinis japonų kimono yukata, kuriuo pasipuošęs Jungo reprezentuoja savo šalį net žiemą.

PREZENTACIJA: Ant lentos japonų kalba parašyta „Lietuva“. Studentas Zdiungo Tsutsuya dažnai dalyvauja renginiuose ir pasakoja apie savo šalį moksleiviams.