Naujausios
Pamiršti tėvai susirinko prie kryžiaus
Prieš porą savaičių Kryžių kalne statant kryžių žuvusiesiems Afganistano kare atminti žuvusiųjų artimieji į šį atminimo minėjimą nebuvo pakviesti.
Sveikatą ir dvasinę ramybę praradę žuvusių karių artimieji prie kryžiaus žvakutę uždegė vėliau.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Nuoskauda
Neringa Gyle, Afganistano kare žuvusio Žilvino Gylio sesuo, neslėpė nuoskaudos, kad į Šiauliuose šiemet surengtą tradicinį šio karo dalyvių atminimo renginį žuvusių karių artimieji nepakviesti.
„Afganistano kare žuvo aštuoni Šiaulių miesto ir rajono gyventojai. Apmaudu, kad gedulą iki šiol išgyvenantys žuvusiųjų tėvai kvietimo dalyvauti tokio kryžiaus pastatymo ceremonijoje nesulaukė“, – sakė ponia Neringa.
Neringa pakvietė žuvusiųjų šauktinių kareivių tėvus į Kryžių kalną. Prie kryžiaus Afganistano kare žuvusiesiems atminti sužibo aštuonios žvakelės.
Apie lemtį sapnuose
Šiaulietė Julija Galinauskienė – viena tų motinų, kurios sūnus, sovietinės armijos šauktinis, iš Afganistano karo parskraidintas cinkuotame karste.
Akyse – atsisveikinimo vakarienė. Kitą rytą devyniolikametis Kęstutis išvyko į tarnybą.
„Mamyte, paskutinį kartą valgau tavo keptą viščiuką“, – apkabinęs motiną tą vakarą pasakė sūnus.
Mama su dideliu nerimu laukė žinios iš sūnaus. Po mėnesio atėjo laiškas iš Termezo.
Suprato – sūnus Afganistane.
Vaikinas nesiskundė, gyrė kraštą, teigė daug naujo atrandąs. Ramino, kad ne taip sunku tarnauti, kaip žmonės kalba.
Sūnaus J. Galinauskienė neteko 1986 metų balandžio 12-ąją. Oficiali mirties priežastis – „sužeistas į galvą“.
Naktį prieš Kęstučio mirtį motina sapnavo kalnus ir tarpeklį. Sūnus krito į tarpeklį, skaudžiai užkabindamas jo kraštus.
Karsto atidaryti neleido. Kariniame komisariate pareikalauta iškart lydėti į Ginkūnų kapines.
Po laidotuvių mama vis sapnuodavo sūnų. Jis prašė, kad motina nuautų batus, nes labai jie spaudžia.
„Apėjau daugybę institucijų, gavau leidimus. Praėjus trejiems metams po laidotuvių, man leido jį perdėti į medinį karstą“, – sako motina.
Atidarius cinkuotą karstą, sūnaus palaikai buvo su uniforma, bet be batų.
„Nebeturim Žilvino“
Veronika Gylienė, sūnui Žilvinui mokantis dar ketvirtoje klasėje, pradėjo sapnuoti apmuturiuotas „dušmanų“ galvas, prarają, kažkur kažkas krenta...
Kasryt prabudusi dėkodavo Dievui, kad sūnus šalia ir, tada atrodė, jam niekas negresia. Sapnai dar ilgai nesiliovė.
Įstojęs mokytis į Gruzdžių žemės ūkio mokyklą Žilvinas artimiesiems tarsi juokais prasitarė: važiuos kariauti.
Motina prisimena 1986 metų rugpjūčio 28-ąją. Tądien ji sužinojo apie sūnaus žūtį.
Buvo giedra, tačiau nulūžęs medis prie namo Gruzdžiuose poniai Veronikai pasirodė kažkoks keistas.
Nuėjus į parduotuvę, kur dirbo, moterį nustebino kolegių žvilgsniai. Atėjo apylinkės darbuotoja, paprašė nueiti pas pirmininkę.
Ten pamatė sėdintį sutuoktinį.
„Mamuk, nebeturim Žilvino“, – pasakė jis.
Kariniame komisariate įprasta procedūra. Neužsukant į namus įsakyta karstą vežti į kapines.
Žilvinui iki tarnybos pabaigos buvo likęs pusmetis. Vaikinas ruošėsi namo. Ant minos užvažiavo tankas. Žilvinas žuvo, draugas buvo sužeistas.
Po mirties artimiesiems grąžintas sūnaus lagaminėlis su kareivio daiktais. Tarp jų ir juoda skarelė – lauktuvės mamai.
Lagaminėlis su sūnaus daiktais tebesaugomas ir šiandien.
Palaidotas su orkestru
Kužiškių Onutės ir Leonardo Rušinskų šeima savo Virginijaus neteko 1987 metų gruodžio 24-ąją.
Sargyboje stovintį vaikiną pakirto „po kūną vaikštanti“ snaiperio kulka. Įsmigo krūtinėje ir, išdraskiusi organus, išlėkė per koją. Virginijui buvo devyniolika.
Garbaus amžiaus Leonardas Rušinskas prisimena: buvo maždaug dešimta valanda ryto, kai paskambino iš „vojenkomato“ (karinio komisariato), paprašė atvykti, pranešė.
„Jei nori pamatyti, sako, sūnus Geležinkelio ligoninės morge, – vos tramdydamas emocijas kalba tėvas. – Greitojoj paprašiau, kad žmonai suleistų vaistų. Paskambinau dukrai, sūnui, nuvažiavom į ligoninę.“
Cinkuotas karstas su langeliu buvo paruoštas išvežti.
Artimiesiems tąkart leista į medinį karstą įdėti cinkuotąjį.
Pareikalauta iškart vasžiuoti į kapines.
„Iš Maskvos buvo atvažiavusi žmonos sesuo. Ji turėjo ryšių kariuomenėje, taigi pareiškė, kad palaidosim Virginijų, kaip norim“, – prisimena vyras.
Komisariate karininkai šaipėsi iš reikalavimo leisti surengti sūnui laidotuves. Vienodos taisyklės galioja visiems ir išlygų, pasakyta, nebus.
Tada žmonos sesuo pareiškė, kad Virginijus bus iškilmingai palaidotas su orkestru.
Užteko vieno skambučio, kad kūną leistų trumpam į namus Noreikiuose užvežti, pašarvoti Kužių kultūros namuose, atsisveikinti, griaudėjo kariuomenės orkestras.
„Pažintys buvo didelė galia“, – sako V. Rušinskas.
„Juodoji tulpė“
„Beprasmė kova, beprasmės žūtys“, – sakė Afganistane žuvusiųjų artimieji.
Neringa Gyle stengiasi, kad mama nematytų šiandieninio karo Ukrainoje vaizdų.
„Ten lygiai toks pat beprasmis karas ir beprasmės žmonių mirtys, kaip ir Afganistane“, – sakė moteris.
Kryžių kalno papėdėje – kryžius Afganistane žuvusiems kariams. Žemiau plieninio kalavijo – du tulpių žiedai, vienas nulaužtas.
Lėktuvas, kuris iš Afganistano kildavo su žuvusiųjų kūnais, buvo vadinamas "juodąja tulpe".
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŽVAKELĖS: Sūnų Afganistano kare netekę tėvai prie Kryžių kalne pastatyto kryžiaus uždegė žvakeles.
ALBUMAS: Neringos Gyles rankose – nuotraukų albumas „Užmirštas“ karas.
PRARADIMAS: Leonardas Rušinskas 1987-ųjų gruodžio 24 dieną mini kiekvienais metais: tądien šeima prarado sūnų Virginijų.
SAPNAS: Julija Galinauskienė sūnaus Kęstučio žūtį susapnavusi.
ŽAIZDA: Veronikos Gylienės širdyje dėl sūnaus žūties atsivėrusi žaizda neužgis niekada.
TULPĖ: „Juodoji tulpė“ – taip vadintas žuvusiųjų palaikus iš Afganistano parskraidindavęs lėktuvas.
