Naujausios
„Žmonės pradeda Šiaulius mylėti“
„Jei į liūtą gražiai žiūrėsi, jis irgi į tave gražiai žiūrės. Taip ir miestas. Jei jį mylėsi, jis irgi tave mylės“, – sako aktorius, Šiaulių dramos teatro trupės vedėjas Vladas Baranauskas. Daugiau nei 100 vaidmenų sukūręs V. Baranauskas Šiauliuose gyvena kone 45 metus. Kovo 11-ąją jis taip pat jungsis į fotoakciją „Nusišypsok, Saulės mieste!“
Simona KVEDERYTĖ
simona.k@skrastas.lt
Ištikimas Šiauliams
– Kodėl atvykote į Šiaulius?
– Blaškiausi po visą Lietuvą. Gimiau nedideliame Aukštaitijos miestelyje. Vėliau gyvenau Rokiškyje, Lazdijuose, o vidurinę mokyklą baigiau Raseiniuose. Įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Po studijų visa grupė buvo paskirta į Šiaulių dramos teatrą. Iš pradžių galvojau, kad čia bus trumpa komandiruotė. Tačiau ji tęsiasi iki šiol.
– Kodėl likote Šiauliuose?
– Taip susiklostė. Šiauliai buvo lyg pasaulio bamba. Ryga, pajūris – viskas čia pat. Buvau laisvas paukštis, neįsipareigojęs šeimai.
Be to, kažkas turi gyventi ir šiame mieste. Nors anuomet jis buvo pilkas, griežtas ir karinis. Čia naikintuvai skraidydavo – tam, kad patikrintų, ar nieko neplanuojame. Mat čia disidentų gyveno daugiau nei kur kitur Lietuvoje.
Dabar aš ištikimas Šiauliams. Čia gyvenu. Tik nenorėčiau deklaruoti, kad myliu Šiaulius. Kiti mėgsta tai garsiai sakyti. Manau, jei žmogus pradeda garsiai kalbėti, kad myli, negali be to gyventi, viskas aišku – jis tai yra išdavęs arba ruošiasi išduoti.
Miestas – žmonių veidrodis
– Kaip pasikeitė miestas?
– Šiauliai keičiasi į gerąją pusę. Žmonės pradeda Šiaulius mylėti ir gerbti. To anksčiau nebuvo, nes tikrų miestiečių buvo mažuma. Visi buvo atvykę iš kitur.
Dabar miestas eina savo tipiška, lietuviška, darbininkiška vaga. Tik blogai, kad žmonių rankos į save linkusios, o ne nuo savęs. Kam reikėjo, tas pasiėmė – dabar galbūt bandys duoti.
Nors vieni sako, kad miestas nyksta, aš manau, kad visur yra galimybės gyventi ir klestėti – tai priklauso nuo paties žmogaus. Miestas yra toks, kokio mes esame verti. Kiek mes patys duodame, tiek ir miestas grąžina mums.
Juk laimingoje meilėje negali būti vieno nemylinčio. Meilė yra atsakas. Jei į liūtą gražiai žiūrėsi, jis irgi į tave gražiai žiūrės. Taip ir miestas. Jei jį mylėsi, jis irgi tave mylės. Jei miesto nemylėsi, galvosi tik kaip juo pasinaudoti, miestas tau atkeršys.
Nenoriu piešti Šiaulių rožinėmis spalvomis, bet, manau, kad miesto sąstingis baigėsi. Jis po truputį kyla ir tikrai atgims.
Jau dabar miestas tampa piligriminiu centru. Čia atvyksta vaikų ekskursijos. Smagu matyti, kaip jie eina, žvalgosi, knibžda.
– Kokios jūsų mėgstamiausios vietos mieste?
– Neturiu daug mylimų vietų. Kaip ir moterų. Nesu „daugmylys“. Tačiau mėgstu nusileisti nuo Šiaulių katedros laiptais žemyn. Gal dėl to, kad ten kelias į kapines – į jas visuomet su senu draugu eidavome per Vėlines. Ta vieta dieviška. Ją mėgstu, bet ten dažnai nesilankau.
– Kokią vietą Šiauliuose užima kultūra?
– Latviai ir estai labiau vertina savo kultūrą. Lietuvoje kultūra paskutinėje vietoje. Po karvučių, kiaulyčių, armijos, saliutų, eisenų ir viso kito.
Kultūra Šiauliuose jau seniai neklesti. Nėra net normalios koncertų salės, kultūros namai apgriuvę. Aš pats mėgstu muziką, todėl man atrodo protu nesuvokiama, kad čia Lietuvos nacionalinė filharmonija neturi savo filialo. Kada paskutinį kartą mieste lankėsi simfoninis orkestras?
Jei nebūtų choro „Dagilėlis“, muzikos mokytojų, Šiauliuose būtų liūdna.
Ir negalima sakyti, kad šiauliečiams muzikos nereikia. Jų ne vieną galima sutikti Rygos ar Vilniaus operoje, koncertų salėse. Sausakimši autobusai ten vyksta.
Patriotas – ne žodžiais, o darbais
– Kovo 11-ąją vyks fotoakcija „Šypsokis, Saulės mieste!“ Ar manote, kad ji sužadins šiauliečių patriotizmą?
– Reikia tokių akcijų. Lai eina lietuviai. Tegul jie pasijaučia esantys Lietuvos piliečiais, patriotais. Tegul parodo, kad rūpi ne tik burokai, bulvės. Kiekvienas turi ne tik kitam, bet ir pačiam sau įrodyti, kad dar galime susiburti.
Tačiau akcijos nublanksta prieš darbus. Geriausias pavyzdys – Lenkijos lietuviai. Vienas jų kaime, Lenkijoje, jau 1991 metais pastatė paminklą Lietuvos nepriklausomybei. Ant milžiniško akmens iškalė žodžius, Vytį, uždėjo kryžių. Be akcijų, be nieko. Tai darbas, kuris pats už save kalba.
Ir klausimas – ką reiškia būti patriotu? Tai turi eiti iš vidaus. Žodis yra tik išleistas garsas. Ne žodžiais, o darbais reikia patriotu būti.
Liūdna, kai Kovo 11-ąją Prisikėlimo aikštėje, ant tų sudaužytų plytelių, susirenka tik kelios dešimtys senjorų.
Ne taip reikia minėti tokias svarbias valstybei datas. Reikia kitaip švęsti, kitaip džiaugtis. Užtenka tų kalbų, protingų akių ir niūrių žvilgsnių.
– Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos praėjo 25 metai. Kur link, jūsų nuomone, nuėjo Lietuva, Šiauliai?
– Žmonės tapo laisvesni. Jie nebebijo kalbėti, išsakyti savo mintis, skausmą ir nepasitenkinimą. Tai beprotiškai didelis žingsnis.
Tačiau yra nemažai nusivylusių žmonių. Visi daug tikėjosi.
Man irgi kartais atrodo, kad Šiauliuose stengiamasi viską, kas gražu, sumenkinti, sunaikinti.
Kad ir genialaus menininko Stanislovo Kuzmos skulptūra „Šaulys“. Aikštė, kurioje ji stovi, neprižiūrima, sunykusi. Senosios kapinės taip pat apleistos. Įspūdis toks, kad šalia Šiaulių katedros esančios rusų kareivių kapinės kur kas labiau sutvarkytos nei ten, apačioje, mūsų Lietuvos kareivių ir lakūnų.
Jono TAMULIO nuotr.
ŠVENTĖ: Kasmet Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas apsitaiso tautiniu šaliku, įbrunka vaikams į rankas vėliavėles ir traukia į miestą minėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos.
