Kolumbietis Lietuvoje patyrė daug pirmų kartų

Ko­lum­bie­tis Lie­tu­vo­je pa­ty­rė daug pir­mų kar­tų

Jis šo­ka sal­są ir daug bend­rau­ja. Ste­bi­si, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės pai­so švie­so­foro sig­na­lų. Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­tis ko­lum­bie­tis Se­bas­tianas Be­cer­ra va­di­na Lie­tu­vą sa­vo ant­rai­siais na­mais. Bu­vu­sio Bo­go­tos me­ro An­ta­no Moc­kaus rin­ki­mų kam­pa­ni­jos sa­va­no­ris ga­li net ci­tuo­ti ži­no­mą lie­tu­vių kil­mės ko­lum­bie­tį.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Ža­vi­si An­ta­nu Moc­ku­mi

Šiau­liuo­se S. Be­cer­ra at­si­dū­rė pa­gal Šiau­lių uni­ver­si­te­to ir Ko­lum­bi­jos uni­ver­si­te­to, ku­ria­me stu­di­ja­vo, mai­nų pro­gra­mą. At­vyk­ti į Eu­ro­pą nu­spren­dė pa­sku­ti­nia­me stu­di­jų se­mest­re.

Bai­gęs ba­ka­lau­rą jis priė­mė pa­siū­ly­mą tęs­ti re­gio­ni­nės plėt­ros ir val­dy­mo ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas (vie­ša­sis ad­mi­nist­ra­vi­mas) Šiau­lių ir Če­ki­jos Par­du­bi­ce mies­to uni­ver­si­te­tuo­se, tai­gi Šiau­liuo­se pra­leis dar vie­ne­rius me­tus.

Be­ne vie­nin­te­lis ryš­kiau­sias da­ly­kas, ką S. Be­cer­ra ži­no­jo apie Lie­tu­vą prieš at­vyk­da­mas – jog tai fi­lo­so­fo, po­li­ti­ko, bu­vu­sio Ko­lum­bi­jos sos­ti­nės Bo­go­tos me­ro An­ta­no Moc­kaus kil­mės ša­lis.

Apie A. Moc­kų jis ga­li kal­bė­ti daug: var­di­ja in­te­lek­tua­laus aka­de­mi­ko akib­rokš­tus, kai jis stu­den­tams pa­ro­dė nuo­gą už­pa­ka­lį, ar ci­tuo­ja jo žo­džius. Ko­lum­bie­tis S. Becer­ra ža­vi­si A. Moc­kaus kal­bi­mis, dar­bais, net sa­va­no­ria­vo rin­ki­muo­se, kai lie­tu­vių kil­mės po­li­ti­kas kan­di­da­ta­vo į Ko­lum­bi­jos pre­zi­den­tus.

„No­rė­jau at­vyk­ti į ša­lį, ku­ri kar­di­na­liai ski­ria­si nuo Ko­lum­bi­jos. Skai­čiau, jog is­to­riš­kai Lie­tu­va bu­vo So­vie­tų są­jun­gos da­lis. No­rė­jau pa­ma­ty­ti, kaip ša­lis pa­si­kei­tė, kai at­si­sky­rė, vėl ga­lė­jo puo­se­lė­ti sa­vo kul­tū­rą“, – var­di­jo kolumbie­tis.

Lie­tu­viai at­šy­la su pa­va­sa­riu

Pir­miau­sia at­vy­kęs į Lie­tu­vą Se­bas­tia­nas pa­ste­bė­jo bend­ra­vi­mo skir­tu­mus.

„Kai kal­ba ko­lum­bie­čiai, net jų vei­das kal­ba, jie eksp­re­sy­vūs, la­bai greit su­si­drau­gau­ja. Lie­tu­vo­je rei­kia už­si­tar­nau­ti pa­si­ti­kė­ji­mą, nes žmo­nės už­da­res­ni. Bet pa­ži­nus, jie to­kie pat bend­rau­jan­tys kaip ir ko­lum­bie­čiai. Tie­siog rei­kia šiek tiek dau­giau lai­ko pri­si­jau­kin­ti, su­lau­žy­ti tar­pu­sa­vio le­dus“, – šyp­te­li Se­bas­tia­nas.

Ko­lum­bie­tį ste­bi­no ir tai, jog mies­te vi­si va­do­vau­ja­si švie­so­fo­ro sig­na­lais – ei­na per gat­vę tik už­si­de­gus ža­liai švie­sai. Pir­mą die­ną at­vy­kęs į Šiau­lius jis vos ne­pa­puo­lė po au­to­mo­bi­lio ra­tais, ženg­da­mas į gat­vę per rau­do­ną.

„Ko­lum­bi­jo­je ei­na­me, ka­da no­ri­me, va­žiuo­da­mi au­to­bu­su jį su­stab­do­me kur ir ka­da no­ri­me, iš­li­pa­me, kur no­ri­me...“ – skir­tu­mus var­di­ja vai­ki­nas.

Šiau­liuo­se jis pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pa­ma­tė snie­gą.

„Pra­džio­je bu­vau kaip ma­žas vai­kas – en­tu­zias­tin­gai džiau­giau­si, jau­čiau­si ne­pap­ras­tai lai­min­gas. Bu­vau eu­fo­ri­jo­je! Po ku­rio lai­ko pa­si­da­rė sun­ku iš­tver­ti tris mė­ne­sius šal­čio ir snie­go“, – at­si­dūs­ta. Ko­lum­bi­jo­je se­zo­nų nė­ra – am­ži­na va­sa­ra.

Lie­tu­vius S. Be­cer­ra va­di­na „se­zo­ni­niais“ žmo­nė­mis, ku­rie at­šy­la kar­tu su orais – ar­tė­jant pa­va­sa­riui tam­pa ryš­kes­ni, pra­de­da dau­giau šyp­so­tis. Jo ma­ny­mu, vi­di­nį džiaugs­mą nea­be­jo­ti­nai su­ke­lia sau­lė.

„Gy­ven­da­mas Ko­lum­bi­jo­je gal­vo­jau, kad ko­lum­bie­čiai ge­ria la­bai daug al­ko­ho­lio. Po at­vy­ki­mo į Lie­tu­vą, ke­lio­nių po Eu­ro­pą taip ne­be­gal­vo­ju... Ma­niau, kad eu­ro­pie­čiai daug la­biau iš­si­la­vi­nę, ne­ge­ria, ne­šėls­ta va­ka­rė­liuo­se iki pa­ry­čių. Pa­si­ro­do, tai bu­vo klai­din­gas po­žiū­ris“, – šyp­te­li Se­bas­tia­nas.

Adap­ta­ci­ją Lie­tu­vo­je jam pa­leng­vi­no pa­tys lie­tu­viai – net pa­si­me­tęs ar no­rė­da­mas ko pa­klaus­ti jis vi­suo­met leng­vai at­ras­da­vo ang­liš­kai kal­ban­tį žmo­gų.

Pamėg­o krep­ši­nį

Prieš at­vyk­da­mas į Lie­tu­vą S. Be­cer­ra bu­vo įsi­ti­ki­nęs, jog čia nie­ka­da ne­si­jaus kaip na­mie, ta­čiau ta­po vi­siš­kai prie­šin­gai.

„Lie­tu­vo­je jau­čiuo­si at­si­pa­lai­da­vęs, ra­mus. Nors be­veik ne­sup­ran­tu lie­tu­vių kal­bos, bet au­siai tai la­bai ma­lo­ni kal­ba. Tu­riu Šiau­liuo­se la­bai ge­rų drau­gų, mė­gau­juo­si ren­gi­niais ir vis­kuo ką čia vei­kiu. Ga­liu drą­siai sa­ky­ti – Lie­tu­vo­je jau­čiuo­si kaip na­muo­se. Po Ko­lum­bi­jos – tai ant­ro­ji ša­lis, ku­ri man to­kia bran­gi, ku­rią vi­suo­met pri­si­min­siu. Lie­tu­va yra ma­no šir­dy­je“, – pa­ti­ki­na Se­bas­tia­nas.

Gim­ta­ja­me S. Be­cer­ros mies­te gy­ve­na 600 tūks­tan­čių žmo­nių, ta­čiau tai, jog Šiau­liai ma­žas mies­tas, jam ne pro­ble­ma. Čia at­ran­da vis­ką, ko rei­kia: iš­si­la­vi­ni­mą, par­duo­tu­ves, pra­mo­gas, drau­gus ir fut­bo­lą.

Aist­rin­gas fut­bo­lo ger­bė­jas Se­bas­tia­nas bu­vo nu­si­mi­nęs, pa­si­skai­tęs apie „krep­ši­nio re­li­gi­ją“, įsi­vaiz­da­vo, kad čia nie­kas ne­mėgs­ta fut­bo­lo. Su­ti­kęs tin­ka­mų žmo­nių jis pa­kliu­vo į FC „Sau­li­nin­kas“ ko­man­dą, ku­rio­je da­bar žai­džia.

Šiek tiek lie­tu­viš­kų įpro­čių ko­lum­bie­tis jau įgi­jo – ėmė mėg­ti krep­ši­nį ir žiū­rė­ti var­žy­bas. „Ką ga­li ži­no­ti, gal atei­ty­je net pa­lai­ky­siu lie­tu­vių ko­man­dą?“ – svars­to.

„Jei tu­rė­čiau ma­giš­kų ga­lių, nea­be­jo­ti­nai pa­keis­čiau Lie­tu­vos orą, at­neš­čiau čia va­sa­rą. Iš­bur­čiau dau­giau šyp­se­nų, re­li­gi­jas priar­tin­čiau prie žmo­nių“, – var­di­ja S. Be­cer­ra. „Mmm, ir kal­nus!“ – pri­du­ria ir čia pat su­si­mąs­to, jog gal jų ir ne­rei­kia, nes ma­ty­ti ly­gu­mų pa­no­ra­mas taip pat įdo­mu.

Šiau­liuo­se mo­kė šok­ti sal­są

Ką ži­no­te apie Ko­lum­bi­ją? – klau­sia Se­bas­tia­nas lie­tu­vių prieš pri­sta­ty­da­mas sa­vo ša­lį įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Dau­ge­lis jų ne­ga­li daug pa­pa­sa­ko­ti, ta­čiau tai na­tū­ra­lu – esa­me skir­tin­go­se pa­sau­lio pu­sė­se.

Ke­liau­da­mas po Eu­ro­pą S. Be­cer­ra su­si­dū­rė su po­žiū­riu ir juo­ke­liais apie Ko­lum­bi­ją, kaip nar­ko­ti­kų kont­ra­ban­dos ša­lį, ta­čiau pa­ti­ki­na, jog taip bu­vo anks­čiau. Pa­sak jo, Ko­lum­bi­ja da­bar vi­siš­kai ki­to­kia, už­sie­nie­čiai ga­li lais­vai at­vyk­ti ir mė­gau­tis vieš­na­ge. „Mes gar­sūs nuo­sta­bia gam­ta, Ama­zo­ne, ka­va, vie­na ska­niau­sių ir ko­ky­biš­kiau­sių pa­sau­ly­je“, – pa­žy­mi Se­bas­tia­nas.

Pa­pa­sa­ko­jęs lie­tu­vėms mer­gi­noms iš kur at­vy­kęs, Se­bas­tia­nas daž­nai su­lau­kia klau­si­mo, ar mo­ka šok­ti sal­są. Ko­lum­bi­jo­je sal­są šo­ka vi­si. Šiau­liuo­se Se­bas­tia­nas sal­są pra­kti­ka­vo­si su mer­gi­na iš Grai­ki­jos, stu­di­juo­jan­čia uni­ver­si­te­te pa­gal mai­nų pro­gra­mą. „Ji šo­ka taip ge­rai, lyg bū­tų ki­lu­si iš Lo­ty­nų Ame­ri­kos“, – komp­li­men­tus žars­to ko­lum­bie­tis.

Kar­tu su ja se­mest­ro pra­džio­je, bend­ra­bu­ty­je jie ren­gė sal­sos pa­mo­kas. Jo­se da­ly­va­vo „Eras­mus“ stu­den­tai, bet il­gai­niui prie pa­mo­kų pri­si­jun­gė drau­gų drau­gai. Pa­sak jo, Lie­tu­vos klu­buo­se šok­ti sal­są nė­ra pa­pras­ta, ka­dan­gi ne­gro­ja šo­kiui tin­ka­mos mu­zi­kos.

Ko­lum­bi­jo­je ga­li­ma ras­ti be­ne di­džiau­sią vai­sių įvai­ro­vę pa­sau­ly­je. Se­bas­ti­anas sa­ko, kad vai­sių sko­nis Lie­tu­vo­je vi­siš­kai ki­toks. Pa­vyz­džiui, ko­lum­bie­tiš­kas avo­ka­das net iki de­šim­ties kar­tų di­des­nis nei ran­da­mas įpras­to­se eu­ro­pie­tiš­ko­se par­duo­tu­vė­se.

„Ma­no kul­tū­ra yra triukš­mo kul­tū­ra – Ko­lum­bi­jo­je žmo­nės na­tū­ra­liai gar­siai kal­ba. Jei yra lai­min­gi – gar­siai da­li­ja­si sa­vo džiaugs­mu. Kar­tais jei taip el­giuo­si, į ma­ne drau­gai žiū­ri krei­vai, pra­de­da ra­min­ti, lie­pia už­si­čiaup­ti, nes vi­si į ma­ne žiū­ri“, – juo­kia­si Se­bas­tia­nas.

Eu­ro­pa at­vė­rė pro­tą

S. Be­cer­ros pa­ste­bė­ji­mu, Lie­tu­vo­je jau­čia­ma di­des­nė pa­gar­ba mo­te­rims, nei jo ša­ly­je, jos la­biau ver­ti­na­mos vi­suo­me­nė­je. Mo­te­rys tu­ri dau­giau tei­sių, ga­li dirb­ti įvai­rius dar­bus, net vai­ruo­ti au­to­bu­są, kas Ko­lum­bi­jo­je bū­tų neį­ma­no­ma.

„Me­tus gy­ven­da­mas ki­to­kio­je ša­ly­je ta­pau kitu žmo­gu­mi, ėmiau ge­riau su­pras­ti kul­tū­ri­nius, re­li­gi­nius, mąs­ty­mo skir­tu­mus. Pa­si­da­riau su­pra­tin­ges­nis ki­tų at­žvil­giu. Vien bend­ra­bu­ty­je gy­ve­nu su dau­giau nei 15 skir­tin­gų ša­lių stu­den­tais. Ly­gin­da­mas ge­riau su­pran­ti sa­ve ir juos“, – sa­ko Se­bas­tia­nas.

Jo kam­ba­rio drau­gas bend­ra­bu­ty­je – stu­den­tas iš Ja­po­ni­jos. Žmo­gų iš kar­di­na­liai kul­tū­riš­kai prie­šin­gos ša­lies jis taip pat pa­si­rin­ko spe­cia­liai – taip įdo­miau: „Aš ga­liu drą­siai priė­jęs lie­tu­viš­kai pa­sa­ky­ti „gra­ži mer­gi­na“, ja­po­nams tai da­ry­ti neįp­ras­ta ir dro­vu. Mes vis­ką da­ro­me vi­siš­kai skir­tin­gai. Bet dėl kul­tū­ri­nių skir­tu­mų man įdo­mu mo­ky­tis iš jo, o jam iš ma­nęs“.

Svars­ty­da­mas rink­tis stu­di­jas Lie­tu­vo­je, ku­ri yra Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė, S. Be­cer­ra ži­no­jo, jog iš­si­la­vi­ni­mas Eu­ro­po­je su­teiks pri­va­lu­mą prieš ki­tus grį­žus at­gal į Ko­lum­bi­ją, at­vers dau­giau ga­li­my­bių. Pla­nas bu­vo po stu­di­jų su­grįž­ti.

„Da­bar ap­ke­lia­vus tiek Eu­ro­pos ša­lių man at­si­vė­rė pro­tas, iš­si­plė­tė pa­sau­lio per­spek­ty­va. Eu­ro­pa vi­siš­kai ski­ria­si nuo Pie­tų Ame­ri­kos. Tu­rė­da­mas ga­li­my­bę dirb­ti, no­rė­čiau jo­je pa­si­lik­ti gy­ven­ti“, – svars­tė va­iki­nas.

Gim­to­je ša­ly­je jis vi­są lai­ką tu­rė­jo bū­ti bud­rus, pa­si­ruo­šęs ne­ti­kė­tu­mams, ypač vaikš­čio­da­mas nak­tį. Lie­tu­vo­je jis jau­čia­si vi­siš­kai sau­gus ir at­si­pa­lai­da­vęs, ne­jau­čia jo­kios grės­mės ar pa­vo­jaus.

„Tu­riu drau­gų, ku­rie sa­ko – tu pa­mi­šęs, kad atvažiavai į ša­lį, apie ku­rią nie­ko ne­ži­nai. Aš jiems at­sa­kau: tai – gy­ve­ni­mas, – sa­ko ko­lum­bie­tis. – Jei nei­šei­si už sa­vo kom­for­to zo­nos ri­bų, gy­ve­ni­mas bus neį­do­mus. Mėgs­tu ri­zi­kuo­ti, nes aukš­čiau­sia ri­zi­ka kartu yra di­džiau­sia lai­mė“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SE­ZO­NIŠ­KU­MAS: Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis ko­lum­bie­tis Se­bas­tia­nas Be­cer­ra lie­tu­vius va­di­na „se­zo­ni­niais“ žmo­nė­mis, ku­rie at­šy­la kar­tu su orais – ar­tė­jant pa­va­sa­riui tam­pa ryš­kes­ni, pra­de­da dau­giau šyp­so­tis.

RY­ŠYS: Se­bas­tia­nas Be­cer­ra ža­vi­si fi­lo­so­fo, po­li­ti­ko, bu­vu­sio Ko­lum­bi­jos sos­ti­nės Bo­go­tos me­ro An­ta­no Moc­kaus dar­bais ir kal­bo­mis, sa­va­no­ria­vo jo rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je, kuo­met jis kan­di­da­ta­vo į pre­zi­den­tus.

As­me­ni­nė nuo­tr.

SKIR­TU­MAI: Gim­to­jo­je Ko­lum­bi­jo­je vi­suo­met va­sa­ra, at­vy­kęs į Lie­tu­vą ko­lum­bie­tis Se­bas­tia­nas pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pa­ma­tė snie­gą.

FUT­BO­LAS: Prieš at­vyk­da­mas į Lie­tu­vą Se­bas­tia­nas Be­cer­ra gal­vo­jo, kad krep­ši­nio ša­ly­je nie­kas ne­mėgs­ta fut­bo­lo. Jis džiau­gia­si, jog įsi­ti­ki­ni­mas ne­pa­sit­vir­ti­no – Šiau­liuo­se žai­džia ko­man­do­je FC „Sau­li­nin­kas“.