Mano pirmasis mokslo atradimas

Ma­no pir­ma­sis moks­lo at­ra­di­mas

Arū­nas GU­MU­LIAUS­KAS

Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius

1992 me­tus ga­li­ma pa­va­din­ti le­mia­mais ma­no moks­li­nė­je kar­je­ro­je. Tuo me­tu ne­ti­kė­tai at­si­ra­do ke­lios ga­li­my­bės iš­vyk­ti ty­ri­mo tiks­lais į už­sie­nį.

Li­ki­mas lė­mė, kad 1993 m. va­sa­rio 16 d. at­si­dū­riau Var­šu­vos uni­ver­si­te­te. Čia iki 1996 m. ne tik sta­ža­vau­si, bet ir dės­čiau stu­den­tams, at­li­kau moks­li­nius ty­ri­mus Len­ki­jos Nau­jų­jų Ak­tų ar­chy­ve.

Sa­vo moks­li­nio dar­bo te­ma pa­si­rin­kau Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kius tar­pu­ka­riu. To­dėl dau­giau­siai dė­me­sio sky­riau Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos do­ku­men­tų ana­li­zei.

Per­žiū­rė­jau vi­są šios ins­ti­tu­ci­jos fon­dą, iš­sky­rus bu­hal­te­ri­jos do­ku­men­tus. Ta­čiau vie­ną die­ną man pa­rū­po su­ži­no­ti, kiek už­dirb­da­vo len­kų dip­lo­ma­tai tar­pu­ka­riu. Tad už­si­sa­kiau už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos bu­hal­te­ri­jos by­lų.

Be­var­ty­da­mas vie­ną jų nu­stė­rau – prieš ma­ne An­ta­no Sme­to­nos pa­si­ra­šy­tas raš­tas, ku­riuo 1939 m. rugp­jū­čio 22 d. dr. An­ta­nas Tri­ma­kas ski­ria­mas Lie­tu­vos Ge­ne­ra­li­niu kon­su­lu Vil­niu­je.

Tai bu­vo pir­mas ma­no gy­ve­ni­me moks­lo at­ra­di­mas, nes apie tai nie­kas Lie­tu­vo­je nie­ko ne­ži­no­jo. Ki­ta ver­tus, toks žings­nis, re­mian­tis tarp­tau­ti­nės tei­sės ka­no­nais, lai­ky­ti­nas ofi­cia­liu Vil­niaus ir Vil­niaus kraš­to pri­pa­ži­ni­mu Len­ki­jai.

Aiš­ku, kad to­kį at­ra­di­mą no­rė­jo­si pa­vie­šin­ti. Ta­čiau ma­ne pri­stab­dė tė­vas Sta­nis­lo­vas (Al­gir­das My­ko­las Dob­ro­vols­kis), mo­ty­vuo­da­mas tuo, kad dar nė­ra aiš­ki Var­šu­vos po­zi­ci­ja Vil­niaus klau­si­mu. Te­ko pa­lauk­ti kol Lie­tu­va bei Len­ki­ja 1994 m. ba­lan­džio 26 d. pa­si­ra­šė drau­giš­kų san­ty­kių ir ge­ro kai­my­ni­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį.

No­rė­jo­si, jog apie šį at­ra­di­mą su­ži­no­tų kuo pla­tes­nė vi­suo­me­nės da­lis. To­dėl pa­skam­bi­nau į „Lie­tu­vos ry­to“ ir „Res­pub­li­kos“ re­dak­ci­jas, kur su ma­ni­mi kal­bė­jo la­bai ne­pa­tik­liai (Ko čia no­ri tas pro­vin­cia­las?).

Tuo tar­pu „Šiau­lių kraš­tas“ at­spaus­di­no ne tik ma­no straips­nį, bet ir mi­nė­tų raš­tų fak­si­mi­les lie­tu­vių, pran­cū­zų kal­bo­mis.

Vė­liau pa­skel­biau straips­nius šia te­ma Len­ki­jos ir Lie­tu­vos moks­lo žur­na­luo­se.

Tai la­bai įdo­mus ir ma­žai ži­no­mas ty­ri­mas, ku­rį da­bar vys­to Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to doc. dr. Sand­ra Gri­ga­ra­vi­čiū­tė.

Ta­čiau vi­suo­se moks­li­niuo­se straips­niuo­se rū­pi­ma te­ma yra nuo­ro­da, kad pir­ma­sis pa­skel­bė šį moks­li­nį at­ra­di­mą „Šiau­lių kraš­tas“.