Naujausios
Aktorė save pačią veda iš proto
Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Inga Jarkova visiškai nenori daug metų vaidinti masinėse scenose kiškio su ietimi. Pagrindinius vaidmenis spektakliuose ir galimybę būti matomai jai suteikė Šiaulių ir Panevėžio teatrai. Paauglystėje ji norėjo pasidaryti plastinę operaciją, ateityje norėtų pabendrauti su ateiviais, o dabar labiausiai trokšta įsimylėti.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Gyvenimas didingesnis už meną
– Pradėjusi dirbti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip „Jaunasis menininkas“, šįmet Valstybiniame Šiaulių dramos teatre esate pripažinta metų aktore. Kiek svarbūs jums yra apdovanojimai?
– Esu sau kritiška ir stengiuosi apdovanojimus įvertinti, bet nesureikšminti. Atėjus pas naują režisierių viskas vėl prasideda nuo nulio. Vėl turi įrodyti jam ir sau, kad kažką sugebi. Kiekvienas naujas vaidmuo – iššūkis, į kurį negali ateiti su savo apdovanojimu.
Tai, ką darei spektaklyje, už kurį gavai apdovanojimą, dar nereiškia, kad bus reikalinga naujame, galbūt tai – net minusas.
– Esate sakiusi, kad aktorius prieš naują vaidmenį turi būti tarsi baltas lapas. Ar lieka tame lape senųjų vaidmenų pėdsakų?
– Kas blogiausia, lieka. Atėjusi į naują spektaklį nesąmoningai atsinešu kažką seno. Pasąmonėje užsifiksavę, kad ką darei gerai aname spektaklyje reikėtų pakartoti. Tai nėra gerai, reikia stengtis to išvengti, bet esame ne tobuli.
– Ar sukurti vaidmenys gyvenime išlenda į paviršių? Pasitaiko, kad gyvenimas susimaišo su teatru, riba šiek tiek išsitrina?
– Ėjau į aktorystę, nes gyvenime esu aktyvi, artistiška, išraiškinga. Savo gyvenimą panaudoju aktorystei, o ne aktorystė veikia mano gyvenimą.
Kiekvienas žmogus gyvenime yra patyręs emocijų, jų nereikia dirbtinai kurti. Kas yra didingiau – gyvenimas ar menas? Menas niekada neprilygs gyvenimui. Jis yra įdomesnis, svarbesnis už bet kokį meno kūrinį.
Gyvenimo ir teatro susimaišymas yra šiek tiek aktorių klišės. Arba bandymas save pateisinti, pavaidinti kenčiantį menininką. Kažkiek tiesos tame yra, bet daugiau žaidybine prasme. Pati pastebiu, laikotarpiu, kai statome spektaklį, savaime pasakau kokį sakinį iš to spektaklio, pasielgiu kaip žmogus, kurio charakterį kuriu.
Taip yra ne dėl to, kad išeini iš proto ar nesugebi atskirti savo gyvenimo nuo personažo – tiesiog natūraliai daug laiko galvoji apie vaidmenį. Nėra ištisinio personažo buvimo, tai flirtas su savo personažu.
– Ar įmanoma suvaidinti, ko gyvenime nesi patyręs?
– Galima sukurti ryškią formą, personažą. Pavyzdžiui, jauni, sveiki žmonės vaidina senus, paliegusius, sergančius. Bet akyse labai dažnai spinduliuoja jaunystės energija. Tai labai išduoda. Aktorių patirtis dažnai atsispindi akyse ir jų darbuose.
Didžiausias iššūkis, kai aktorius neranda atspirties taško, nuo ko pradėti kurti vaidmenį. Kai nesi patyręs to, ką reikia suvaidinti. Režisieriaus Algirdo Latėno režisuotame spektaklyje „Geismų tramvajus“ man buvo sunku suvaidinti moterį, kurią vyras muša, bet ji vis vien būna su juo, jam nusileidžia.
Esu labai prieš tokius dalykus. Šiuo atveju, net šiek tiek feministė. Sunku savyje atrasti pateisinančią priežastį, kodėl moteris lieka su tokiu vyru... Nežinau, ar man pavyko suvaidinti, bet šis iššūkis kol kas buvo vienas sunkiausių karjeroje.
Vaidino vienu batu
– Viename spektaklyje jums teko nusirengti. Ar tai taip pat buvo iššūkis? Ko scenoje negalėtumėte daryti?
– Galbūt iš pradžių, kai esi jaunas aktorius, duoda tokias užduotis, kad reikia scenoje persirengti. Viename spektaklyje esu apsijuosusi paklode, o po ja – iki pusės nuoga. Scenoje turiu lipti laiptais, kopėčiomis – visą laiką labai baisu, o jei paklodė netyčia nuslys? Ką tada darysiu?
Bet vėliau pripratau. Jei tai nėra vulgaru – nuogybė dėl nuogybės, ilgainiui to nebesureikšmini.
Nesutikčiau vaidinti atviros nuogybės. Arba mane reikėtų labai stipriai įtikinti, dėl ko tai daroma. Manau, mene galima kažkaip „pameluoti“, o ne rodyti scenoje nuogą kūną.
– Ar jaučiate scenos baimę?
– Jei nebūtų scenos baimės, pagalvočiau, kad kažkas su manimi negerai. Tai ne tiek scenos baimė, kiek žiūrovų reakcijos. Jų vertinimas svarbiausias, nes dėl jų visa tai darai. Be žiūrovo mūsų profesija bevertė.
– Kokių kurioziškų situacijų yra pasitaikę spektaklių metu?
– Vaidinau spektaklyje „Kaštonė“, pagal Antoną Čechovą. Jame yra scena, kurioje mano personažas Kaštonė turi nusiauti batus, po to juos vėl labai greit apsiauti. Besiaudama juos pirmą kartą ne ten patraukiau batraištį ir užsirišo mazgelis. Viskas spektaklyje greit vyksta, vos ne vos nusitraukiu batus.
Atėjo scena, kur reikia juos labai greitai vėl apsiauti. Vieną šiaip ne taip apsiaviau, o kito – niekaip. Reikia sėdėti, knebinėti mazgelį. Tada numečiau batą į šoną ir likusią spektaklio scenos dalį vaidinau vienu batu. Vaikams buvo daug juoko.
– Sakoma, kad teatras yra kaip gyvenimo mokykla. Ar pritariate?
– Tai yra didžiulė ir viena iš geriausių gyvenimo mokyklų. Teatras išmoko gilintis į detales, įvykius, analizuoti visus veiksnius. Mes daug analizuojame pjeses, priežastingumą, kodėl taip atsitiko. Į savo ir kitų gyvenimus pradedi žiūrėti atsargiau, iš šono. Jei nevaidinčiau teatre, apie tai mažiau susimąstyčiau.
Vienas iš gražiausių dalykų, ką man davė teatras, kad gavęs personažą, koks jis blogas bebūtų, privalai jį pateisinti, surasti priežastį kas jį privertė pasielgti blogai – būti ne personažo teisėju, o advokatu. Tai persiduoda gyvenime.
Sutikęs žmogų, kuris padaro tau kažką negero bandai jį ne bausti, ne nekęsti, bet ieškoti priežasčių, dėl ko jis taip pasielgė. Manau, žmonės nėra iš prigimties blogi. Reikia stengtis ne teisti, bet padėti.
– Kaip vyksta personažo kūrimo procesas?
– Spektaklį kuriame ne dieną ir ne mėnesį. Per tą laikotarpį kūrimo procesas yra tęstinis. Autobusu važiuodamas galvoji apie personažą, pradedi pastebėti žmones, kurie yra į jį panašūs. Daug analizuoji, apie tą patį kalbi, rodos, dešimt kartų, kol randi atsakymą, dėl ko jis taip pasielgė.
Labai dažnai būna, kad atsakymas iškart ateina į galvą, žinai, kaip turi vaidinti. Pirmas vaizdas visada pats teisingiausias. Aktorius turi pereiti ilgą kelią, išbandyti visas atšakas, kad vėl grįžtų į pradinį tašką. Be to apėjimo negali vaidinti.
Norėjo pasidaryti plastinę operaciją
– Ar dabar jaučiate, kad esate savo vietoje, darote tai, kas patinka?
– Labai! Galbūt man pasisekė? Nežinau, kaip bus vėliau. Dabar labai džiaugiuosi tuo, ką darau. Liūdna, kai nėra darbo, spektaklių ar repeticijų. Būna žmonių, kurie galvoja: „oooo... vėl į darbą“. Aš atsikėlusi galvoju priešingai.
– Kas atvedė į aktorystę?
– Nors gimiau Joniškyje, save laikau šiauliete. Dar mažytė atvykau į Šiaulius, čia lankiau mokyklą: pradžioje Zoknių, po to – Stasio Šalkauskio. Mokykloje su drauge organizuodavome daug renginių, vėliau pradėjau lankyti teatro studiją. Bet be intencijų kada nors su teatru sieti ateitį.
Dvyliktoje klasėje „susišvietė": gal pabandysiu, gal kas nors iš to išeis?
Pirmus du kursus studijuodama Klaipėdos universitete teatro režisūrą buvau kaip iškritusi iš medžio – nelabai žinojau, ką ten veikiu. Mesti studijų nesinorėjo, nes būtų buvę labai gėda prieš tėvus. Jie sakė – neik, nestok, nesąmonė... Aš pasiryžusi sakiau – noriu, galiu, padarysiu. Vėliau įvyko lūžis – pradėjau jausti malonumą.
– Pradėjote dirbti teatre Panevėžyje, bet apsukusi ratą grįžote į gimtuosius Šiaulius? Dabar čia gerai?
– Daugelio jaunų žmonių svajonė būna baigus mokslus pabėgti iš gimtojo miesto, o ne grįžti atgal. Dabar labai džiaugiuosi, kad grįžau. Šiaulių dramos teatro kolektyvas labai palaiko. Tai suteikia didžiausios stiprybės. Manau, šiauliečiai žiūrovai myli teatrą.
– Teatras siejamas su mistika. O gyvenime esate labiau mistikė ar pragmatikė?
– Esu ganėtinai realistė. Kartu – svajotoja. Labai noriu tikėti stebuklais, magija ir Dievą, bet šiuose dalykuose nepametu galvos. Suvokiu, kad pasaulis vis vien yra sistemoje. Jei nori padaryti stebuklą, turi žinoti, kaip veikia sistema ir mokėti ją apeiti.
– Ką sau patartumėte, jeigu galėtumėte sugrįžti į praeitį?
– Norėčiau grįžti į paauglystę su savo dabartiniu protu. Kiek daug dalykų neimčiau į galvą! Paauglystėje viskas buvo taip sujautrinta, buvau sau negraži. Turėjau net sąrašiuką plastinių operacijų, kurias planuoju pasidaryti. Jis buvo iš trylikos punktų. Norėjau pirmiausia išsitiesinti garbanotus plaukus, pasitobulinti nosį, pasididinti akis, sumažinti žandus, pastorinti pirštus... Dabar tai atrodo visiška nesąmonė.
– Kokį pėdsaką gyvenime vadintumėte giliausiu? Kokį norėtumėte įminti?
– Dabar gyvenu savo profesija, asmeninis gyvenimas nublokštas į antrą planą. Vienas iš protingiausių mano sprendimų buvo pasirinkti aktorystės kelią, kuris buvo neplanuotas. Vienas protingiausių mano sprendimų – surizikuoti, nuvažiuoti į Panevėžio teatrą ir pasiprašyti darbo. Taip pat, atvažiuoti į Šiaulių dramos teatrą, kur aš netikėtai atradau labai šaunų kolektyvą ir iš naujo atradau savo miestą.
– Ant jūsų marškinėlių parašyta – „Big dreams, good music“ (angl. "didelės svajonės, gera muzika"). Kokią didelę svajonę dabar turite? Kokios muzikos grįžusi į namus klausysitės?
– Šiuo metu labiausiai norėčiau įsimylėti, o namie paklausysiu atlikėjo Damien Rice.
KLAUSIMAI NE Į TEMĄ
– Kur keliautumėte, jeigu turėtumėte laiko mašiną?
– Norėčiau pamatyti ateitį, kokius 2500-uosius. Žudo smalsumas, kaip bus, kur nuves dabartinis žmonijos gyvenimas? Norisi pasižiūrėti kas iš to išeis, naujus išradimus. Noriu pažiūrėti, galbūt jau bendrausime su ateiviais.
– Kas gerąja prasme veda iš proto?
– Mano profesija, labai dažnai muzika, knygos, spektakliai, kiti geri meno kūriniai. Iš proto veda savęs pačios ieškojimas. Norėčiau turėti savo pačios enciklopediją. Norėčiau, kad mano gyvenime skambėtų užkadrinė muzika, garso takelis, kaip būna filmuose. Tada supranti, ar tau verkti, ar juoktis. Suprasčiau, kas vyksta. Aš pati save vedu iš proto. Pats gyvenimas veda iš proto – gyvenimas yra dovana.
– Jei apie savo gyvenimą reikėtų statyti filmą, kokią ryškiausią sceną pavaizduotumėte?
– Išryškinčiau pradėjimą suvokti savo egzistenciją šiame pasaulio kontekste. Studijų metai būtų vieni svarbiausių, pervertusių viską aukštyn kojomis. Norėčiau, kad kai būsiu senučiukė, mane vaidintų graži, jauna aktorė.
– Ko labiausiai norėtumėte išmokti?
– Dainuoti ir rusų kalbą. Mano tėtis rusas, mama lietuvė, bet kadangi čia gimiau, augau, rusų kalbos niekada neprireikė. Labai gaila, dabar jos dažnai prireikia. Pavyzdžiui, turėjome režisierę rusę. Aktorinė mokykla yra atėjusi iš Rusijos. Mokėdama kalbą galėčiau skaityti Dostojevskį, Gogolį, Čechovą originalo kalba.
– Kokius tris dalykus padarytumėte, jei turėtumėte stebuklingą lazdelę?
– Sužinočiau, ar yra ateivių. Pakeisčiau pasaulio valdymo sistemą, nes visų blogybių priežastis – pinigai. Trečią dalyką padaryčiau sau – išsigydyčiau akis, nes prastai matau.
TRUMPAS DOSJE
Gimimo metai: 1989 12 03
Didžiausia aistra: meilė (bet kam)
Giliausias pėdsakas: jį paliko dėstytojai Anužiai, Darius Meškauskas ir pirmoji teatro mokytoja Virginija Staševičiūtė
Batų dydis: 39
Profesija: aktorė
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAMOKOS: Šiaulių dramos teatro aktorė Inga Jarkova teatrą vadina gyvenimo mokykla – jis išmokė neteisti žmonių, pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių ir ieškoti priežasčių.
PĖDSAKAS: „Dabar aš būsiu mąstytoja“, – juokiasi aktorė Inga Jarkova. Svarbiu pėdsaku gyvenime ji vadina savo sprendimą pasirinkti aktorystės kelią.
KAUKĖ: Aktorė gali užsidėti tiek džiaugsmingą, tiek liūdną kaukę, tačiau ne tik scenoje, bet ir gyvenime yra labai artistiška – ją įkvepia pats gyvenimas.
