Naujausios
Ekspertų darbas – ne serialas, o realybė
DNR, rankų pėdsakai, plaukas, net kvapas yra „vyrų su lagaminėliais“ renkami įrodymai nusikaltimo vietoje.
Šiaulių apskrities policijos Kriminalistinių tyrimų biuro viršininkas Vaidas KAZLAUSKAS prisimindamas neseniai Linkuvą (Pakruojo r.) sukrėtusią jaunos moters nužudymo istoriją, atviras: pirminės apžiūros vieta nebuvo ekspertams labai dėkinga, nes nebuvo įkalčių.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Viskas – iki smulkmenų
– Ką turite omenyje sakydamas, kad ekspertiniu požiūriu nužudymas Linkuvoje nėra dėkingas?
– Į Linkuvą vykome kelis kartus. Pirmą – praėjus kelioms dienoms po paieškos paskelbimo, kai merginos nepavyko rasti įprastinėmis priemonėmis. Apžiūrėjome teritoriją, užfiksavome esminius dalykus.
Pirminę apžiūrą vykdėme apie keturias valandas. Ši vieta nebuvo ekspertams labai dėkinga, nes, galima sakyti, nebuvo jokių įkalčių. Reikėjo galvoti, kaip viskas galėjo įvykti, o juk tada net nežinojome, ar apskritai kas nors įvyko, gal žmogus tik išėjo iš namų.
Paskui važiavome, kai Š. Žemaitis prisipažino nužudęs, sutiko parodyti, kur kūną paslėpė. Tada jau ieškota žmogžudystės įkalčių sodyboje ir laukuose. Įtariamasis prakalbo, reikėjo patikrinti, ar tiesą sako. Pirmosios išvados rodo, kad Š. Žemaitis kalba tiesą.
Trečiąsyk vykome, kai reikėjo patikrinti parodymus, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, surinkti daiktinius įrodymus.
– Auka ir galimas nusikaltėlis gyveno namuose, kur įvykdytas nusikaltimas. Kaip atskirti įkalčius ir gyvenamojoje aplinkoje natūraliai atsiradusius pėdsakus?
– Kai įtariamasis, kad ir Š. Žemaitis, galimai veikia savo aplinkoje, yra galybė versijų, ir tas versijas vieną po kitos reikia atmetinėti, vis siaurinant gausybės spektrą. Tam pasitarnauja surinkti įrodymai.
Sakykime, įtariamasis pasakoja, kad buvo taip. Tada mes, ekspertai, važiuojame ieškoti įkalčių, kurie patvirtintų įtariamojo parodymus arba paneigtų.
Taip, Š. Žemaitis gyveno tuose namuose, jis prisipažino, kur ir kaip įvykdė nusikaltimą, ir mes, ekspertai, patvirtinome, kad jis nemeluoja. Mūsų darbas – ne apkaltinti, o surinkti įrodymus, kurie arba patvirtina arba paneigia turimas versijas, parodymus, liudijimus ar prisipažinimą.
Paskui viską daro kriminalistai, jie strateguoja, braižo schemas, atlieka veiksmus ir t.t.
– Kokių įrodymų tikimasi rasti nusikaltimo vietoje?
– Įvykio vietoje – bute ar name – ekspertai dirba keturias, šešias, aštuonias, kartais ir daugiau valandų.
Pėdsakų rinkimas paprastai prasideda nuo grindų – ant jų esančią informaciją sunaikinti lengviausia.
Žinoma, renkami daiktiniai įrodymai: nusikaltimo įrankis, drabužiai, kraujas, laužimo žymės ir t.t.. Bet yra ir latentinių, kitaip sakant, akimi nematomų įrodymų – tai kvapai, DNR, biologiniai ir rankų pėdsakai, mikrodalelės, mikropluoštai. Viskas turi būti surinkta kruopščiai, įforminant kiekvieną smulkmeną, netgi plauką. Ir nepaliekant savų pėdsakų.
Kertiniai yra DNR ir rankų pėdsakai. Tik jie gali pasakyti, kad tai yra šito ir tik šito žmogaus. Visa kita – įrodymai „per aplinkui“. Pavyzdžiui, kvapas. Vienas jis nieko neduos, turi būti įrodymų kompleksas. Tas pats ir mikrodalelės, mikropluoštas, gruntas – turi būti visuma.
Iš surinktos medžiagos atliekama apie 30 tyrimų, Šiauliuose – apie vienuolika, kiti – centralizuotose laboratorijose.
– Linkuvoje pasirodžius jums, pareigūnams su paslaptingais lagaminais, žmonės ėmė garsiai kalbėti, kad S. Rakauskaitė greičiausiai buvo nužudyta...
– Kriminalistinių tyrimų specialistų pasirodymas ne visada reiškia blogiausią. Kai dingsta žmonės, kurie nelinkę išeiti, omenyje turiu ir Linkuvos atvejį, esame kviečiami visada, viską reikia užfiksuoti.
Esant nužudymui, pirmieji atvažiuoja patruliai. Įvertina situaciją, apžiūri. Tada teritorija aptveriama ir iškviečiama ekspertų bei kriminalistų grupė. Prasideda mūsų darbas.
Pavyzdžiui, gali būti, kad žmogus įtariamas, o mes patvirtiname, kad nusikaltimo vietoje ne jo pėdsakai, ne jo kraujas, ne jis laikė žudimo įrankį.
Arba įsivaizduokite, nusikaltėlis bando apgauti, tad pradedame ieškoti, pro kur pateko, ką norėjo padaryti, kokius daiktus judino. Modeliuojame įvykio vietą, pamėginame žvelgti įtariamojo akimis, tada imame ieškoti pėdsakų: jei pateko pro langą, tai ar gėlę pastūmė, o gal ją nuvertė, gal turėjo atsispirti, tada kur pastatė koją? Ekspertų darbe labai daug logikos.
Lagaminėlis ir specialus džipas – nieko ypatingo, kas galėtų kelti blogą nuojautą. Tai viso labo ekspertų darbo priemonės įvykio vietai tirti.
Tyrimas vyksta, tikrinami įrodymai
– Linkuvos gimnazijos sargo A. Palkaus nužudymo vietoje 2013-ųjų balandį taip pat dirbote. Atsiradus įtariamajam, tada surinkti įrodymai greičiausiai tikrinami, lyginami?
– Viską, ką tada surinkome, užfiksavome taip, kad būtų galima panaudoti ir po metų, ir po penkerių. Įvykio vieta paprastai fiksuojama taip, kad įvykius būtų galima atkurti net ir po dešimties metų.
Nusikaltėlis, ir slėpdamas įkalčius, negali būti tikras, kad yla iš maišo neišlįs. Nei rankų, nei biologiniai pėdsakai gi nesikeičia, lieka tik klausimas – kada.
– Galimo žudiko paieškos gimnazijos sargo nužudymo byloje užtruko kelerius metus. Šiauliuose buvo pasigirdę kalbų apie Š. Žemaitį kaip „atpirkimo ožį“.
– Ne mano kompetencija vertinti bylos eigą ir kaltų ieškoti. Tai daro kriminalistai. Tačiau klysta manantieji, jog policija tuos dvejus metus nieko nedirbo. Pareigūnai iš Pakruojo, Šiaulių, Vilniaus dirba tikrai daug ir kryptingai, pats ne kartą dalyvavau apklausose ir patikslinimuose, buvo taikytos priemonės, metodai, atliekami pėdsakų tyrimai, keliamos įvairiausios versijos, viskas – sistemingai.
Reikėtų „padėkoti“ Linkuvos gyventojams, kurie kone visi esą žinojo, kas nužudė sargą, žinojo, kad drabužiai buvo sudeginti, kad daiktai buvo po malkomis paslėpti. Žinojo, bet tylėjo. O dabar rašo, kalba, kad policija nedirbo, kad visą tą laiką Linkuvoje nesijautė saugūs.
Kita vertus, kalbėti apie šią bylą yra per anksti – vyksta tyrimas, tikrinami parodymai, lyginami daiktiniai įrodymai. O kas, jei paaiškės ne taip, kaip įtariama?
– Bent užsiminkite, ar pavyko Linkuvoje rasti įrodymų, patvirtinančių, kad įvykdytas smurtinis nusikaltimas?
– Kalbant apie sargo žmogžudystę, įvykio vietoje viskas buvo išdaužyta, išvartyta, kūnas buvo, buvo kraujo. Daiktinių įrodymų labai daug.
Taigi ten mums, kriminalistinių tyrimų specialistams, mąstyti ne kažin kiek reikėjo – reikėjo tik rinkti įrodymus.
Įkalčių rasta ir S. Rakauskaitės nužudymo byloje. Tačiau kalbėti apie tai per anksti. Įkalčiai po išsamių tyrimų gali būti atmesti. Na, pavyzdžiui, kraujas. O gal laboratorijoje pasakys, kad tai ne žmogaus kraujas.
– 2008 metų spalį, kai buvo nužudytas žinomas gydytojas Povilas Pečiulis, ieškodami įkalčių, Šiaulių policijos ekspertai pirmieji šalyje panaudojo medžiagą, išryškinančią kraujo dėmes. Šis metodas naudotas ir Linkuvoje?
– Kalbant apie sargo nužudymą, kraujo ieškoti nereikėjo – jo buvo visur. Ieškant S. Rakauskaitės nužudymo įkalčių, kraują „atpažįstanti“ medžiaga naudota.
P. Pečiulio namuose kraujo pėdsakai buvo kruopščiai slėpti, viskas išvalyta iki smulkmenų. To skysčio ten išpurškėme už 1500 litų – namai tamsoje sutvisko neonine šviesa, reiškia, kraujo buvo klanai, bet plika akimi nesimatė.
Tvaikas – ne baisiausia
– Ne kiekvienas galėtų dirbti darbą, kuris susijęs su smurtu ir mirtimi?
– Klausiate, kaip su kūnais?
Vieni ekspertai visai paprastai reaguoja dirbdami nusikaltimo vietoje, kiti taip ir nesusitaiko. Tie, kurie užsilieka, susigalvoja, kaip nuimti stresą: vieni prieš eidami į žmogžudystės vietą, prie aukos, parūko, kiti juokauja. Keleri metai policijoje dirba psichologas. Aš nuasmeninu, galvoju, kad tai tik kūnas... Prieš 18 metų būdavo: nuvažiuoju prie kūno, šeima rauda, ir pats pradedu galvoti, kad turiu pagyvenusių artimųjų, kurie mirs. Dabar nuasmeninu: reikia perlipti – perlipu, reikia apversti – apverčiu, reikia numauti kelnes – numaunu, žiūriu kaip į darbo objektą.
Realybė toli gražu nėra tokia, kaip rodo „CSI kriminalistai“, kur nužudytieji gražūs, pasipuošę, be blusų, net grimuoti nereikia. Tiesą sakant, retai kada taip būna, kur kas dažniau – kruvini, supuvę, pažaliavę, „išbėgę“, ištižę.
– Ar dirbdami rizikuojate sveikata?
– Prisimenu, viename Radviliškio bendrabutyje, kone visi gyventojai sirgo atvira tuberkuliozės forma. O mes ėjome ir dirbome.
Yra grėsmė užsikrėsti ŽIV. Juk dirbame su krauju. Štai plėšimas netoli Akmenės. Buvo daug kraujo, daug stiklo šukių, mes rinkome. Paskui atvežė įtariamąjį. Jam viskas „dzin“ – pasisakė, kad serga paskutine AIDS stadija. Puolėme žiūrėti, ar nesusipjaustėme guminių pirštinių. Ir blusos skaudžiai kanda.
Gendančio kūno tvaikas nėra pats baisiausias dalykas mūsų darbe.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DARBAS: Šiaulių apskrities policijos Kriminalistinių tyrimų biuro viršininkas 39-erių Vaidas Kazlauskas teigia, kad ekspertų darbas nusikaltimo vietoje atsakingas, bet labai įdomus. Specialiai pritaikytas automobilis išvažiuoti į nusikaltimo vietą parengtas visas 24 valandas per parą.
ĮRANGA: Šiaulių apskrities policijos Kriminalistinių tyrimų biuro viršininkas Vaidas Kazlauskas prie pirštų pėdsakų ryškinimo kameros.
LAGAMINĖLIS: Kriminalisto lagaminėlyje – viskas, ko reikia renkant įrodymus: pakavimo priemonės, plokštelės rankų, avalynės pėdsakams paimti, maišeliai, polimerinė pasta, DNR pėdsakų paėmimo šepetėliai, įrankiai nupjauti nukirpti, pasimatuoti, užklijuoti ir t.t.
DURYS: Surinkus visus įmanomus įkalčius, durys namo Linkuvoje, kur buvo nužudyta Samanta Rakauskaitė, užplombuotos.
