Naujausios
V. Kochanskytė: „Lietuvoje gyvename lyg rojuje“
UNICEF geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė gerai žino, kad skurstančiose šalyse miršta neskiepyti, badaujantys, sergantys vaikai. „Kiekvienam reikėtų pamatyti tą skurdą, badą ir vargą. Tada suprastume, kad Lietuvoje gyvename lyg rojuje“, – sakė V. Kochanskytė susitikime su šiauliečiais.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Atvežta žinia
Ketvirtadienį Šiaulių savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“ filiale aktorės Virginijos Kochanskytės gerbėjų netrūko. Jie laukė ne tik pasakojimų iš pasaulinės humanitarinės organizacijos UNICEF organizuotų misijų, bet ir eilių, monologų iš aktorės repertuaro.
Į salę įėjusi švytinti aktorė sulaukė gausių aplodismentų. Ėmusi pasakoti apie savo geros valios ambasadorės darbą, misijas vargstančiose šalyse matė susidomėjusius žvilgsnius. Kai buvo rodomi siužetai su vaikais, ašaras braukė ne vienas. Pirmiausia aktorė pristatė UNICEF organizaciją.
„Ši organizacija dirba išskirtinai vaikams daugiau nei 190 valstybių ir teritorijų. Dirbame su vietinėmis bendruomenėmis, partneriais ir vyriausybėmis, kad užtikrintumėme kiekvieno vaiko teisę išgyventi ir užaugti, mokytis, – pasakojo geros valios ambasadorė. – Tai – didžiausias vakcinų tiekėjas, paskiepijantis trečdalį pasaulio vaikų, mokyklų statytojai. Apmokomi sveikatos priežiūros darbuotojai, užtikrinamas maisto ir švaraus geriamojo vandens tiekimas. Visos lėšos surenkamos iš aukų.“
Motinos skaičiuoja dienas
V. Kochanskytė buvo trijose misijose: Kambodžoje, Tanzanijoje, Haityje. Į Kambodžą 2011 metais keliavo kartu su Marijonu Mikutavičiumi, aktore Jurgita Jurkute, žinių vedėja Renata Šakalyte. 2013 metais misijoje Tanzanijoje dalyvavo kulinarė Beata Nicholson, aktorius Giedrius Savickas.
2014 metais misijos į Haitį bendražygiais tapo aktorius Giedrius Savickas, UNICEF vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė. Visi jie kiekvieną dieną rašė dienoraščius.
V. Kochanskytė pasakoja, jog šiose šalyse kiekvieną dieną miršta tūkstančiai vaikų, nesulaukusių penktojo gimtadienio, nes neturi tinkamos mitybos, saugaus geriamojo vandens, vakcinų bei kitų būtiniausių dalykų, kuriuos dauguma Lietuvos žmonių laiko savaime suprantamu dalyku.
„Ten mamos skaičiuoja ne savo vaiko metus, o kiekvieną dieną. Išgelbėti vieną vaiką, tai reiškia išgelbėti vieną pasaulį, tuo pačiu vieną žmogų pasauliui. Skiepai nuo 6 ligų yra lyg prisikėlimas tiems vaikams, nes tada jie tikrai išgyvens. Kiti vaikai nuo skiepais valdomų ligų masiškai miršta“, – sakė aktorė.
Griuvėsiuose – ligos ir prekyba vaikais
Geros valios ambasadorė sukrėtimą patyrė žemės drebėjimo nuniokotame Haityje: važiavo į stovyklą, kur būdelėse, pastatytose iš skardos lakštų, plastiko maišų, gyveno šeimos.
Po miestą buvo išsibarsčiusios 68 stovyklos, jose glaudėsi apie 100 tūkstančių žmonių. Šios stovyklos buvo ne tik choleros židiniai, bet ir prekybos vaikais vietos. Nuo tragedijos jau buvo praėję ketveri metai.
„Šalį valdo saujelė banditų. Elektros nėra. Prekyba vaikais – masinė. Niekas nežino, koks parduotų vaikų likimas. Jausmas siaubingas. Našlaičių – tūkstančiai, kur jie dingsta – nežinia“.
Paskutinę dieną komanda nuvažiavo į centrą, tačiau nežinojo, kad ši vieta laikoma itin pavojinga – raudonoji zona, kur privalu turėti ne tik neperšaunamą liemenę, bet ir užtaisytą ginklą. Išlipę iš automobilių pamatė į juos lėtai besiartinančius žmones: išsekusius, žaizdotus, pilkais veidais, be kojų ar rankų, su tokiais pat vaikais šalia.
„Nei saldainis, nei atkištas doleris jų neišgelbės. Šokome į automobilius, kol mūsų nesudraskė. Po tokių vaizdų kelias dienas buvome netekę žado“, – prisiminė aktorė.
Seserų našlaičių laimė
V. Kochanskytė vis prisimena jaudinančią dviejų tanzaniečių seserų Kristinos ir Matsuni istoriją. 15 ir 12 metų mergaitės tapo našlaitėmis. Tėvai mirė nuo AIDS. Molinėje trobelėje be langų, grindų, baldų kūrė gyvenimą savarankiškai: kūrė ugnį, gamino valgį iš įvairių žolių, šaknų ar užaugintų daržovių.
Iš mokyklos namo jas lydėjo komanda: operatorius ir aktorius G. Savickas. Mergaitės ėjo spėriu žingsniu, jas lydėjęs aktorius vos spėjo paskui. Kai nuo karščio, sudėtingo akmenuoto kelio pailso, mergaitės pasisiūlė panešti palydovo kuprinę.
„Didžiausia jų svajonė – mokytis. Viena svajojo tapti sesele, kita – vienuole. Jos kiekvieną dieną eina 8 kilometrus iki mokyklos, paskui sugrįžta. Kelionė trunka apie pusantros valandos, jos visą dieną būna nevalgiusios. Kokia vaikų stiprybės paslaptis?“ – kėlė klausimą aktorė.
Apie sesutes buvo pranešta vietos valdžiai, pasirūpinta, kad jos turėtų galimybę mokytis vienuolyno mokykloje. Ją baigusios galės pasirinkti svajonių profesijas.
„Mokyklos skurdžios – tik suolai, lenta, kreidelės. Ant vieno suolo radome paliktą vaiko sąsiuvinį – vaikas viršelius pasidarė iš kartoninės dėžutės, o nugarėlę sudygsniavo siūlais. Ten tėvai vaikus išleidžia tik į pirmąsias klases, kad išmoktų rašyti ir skaičiuoti, nes reikės dirbti ūkyje ir maitinti šeimos narius, kurių yra ir 10, 12. Iš jų teišgyvena gal 3-4“, – pasakojo UNICEF ambasadorė.
Realybė – lyg slogus sapnas
Po renginio Virginija Kochanskytė pasikalbėjo ir su „Šiaulių kraštu“.
– Esate teatro, televizijos, kino aktorė, skaitovė. Teatro sąjungos ir Meno kūrėjų asociacijos narė. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentė. Taip pat esate Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto geros valios ambasadorė. Misijose matėte daug skurdo, bado, ligų. Ar lietuviai įvertina savo gerovę?
– Liūdna, bet ne. Matau aukščiau visko keliamą turto kultą. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jeigu tu esi turtingas, esi sėkmingas, talentingas, populiarus, įdomus ir gražus. Jei tu esi neturtingas – esi niekas, nepaisant talentų.
Kiekvienam būtų naudinga apsilankyti vargstančiose šalyse, pamatyti bent valandą jų gyvenimą. Pamatyti, kaip ten vaikai eina į mokyklas, kai reikia keltis 4 valandą ryto ir dešimtis kilometrų eiti per kalnus ir brūzgynus į mokyklą. Kai kurie vaikai gyvena vieni, nes tėvai būna nuo ligų mirę. Kartais išgirstu, kad mūsų vaikai nenueina nė dviejų kvartalų iki mokyklos...
Kai tu esi mažas savo vidumi, gyveni savame pasaulyje tarp savo svajonių ir vizijų, niekada nepamatysi šalia esančio. Ką jau kalbėti apie nelaimėlius už tūkstančių kilometrų. Visiems nepadėsi, bet vienam tikrai gali padėti.
– Kaip jautėtės, kai pirmą kartą pamatėte sergančius, išbadėjusius, musėmis aplipusius vaikus ne per televiziją, o realybėje?
– Sukrečia, tačiau tu darai tuos darbus, kuriuos privalai padaryti. Vakare, jau nufilmavus reportažus, važiuoji 4-5 valandas atgal į viešbutį, surašai dienoraštį, išsiunti į Lietuvą.
Atsigulus po vidurnakčio guli ir galvoji, jog sapnuoji. Tie vaizdai nepaleidžia. Realybė lyg slogus sapnas. Kai matai vaikelį „vieni kaulai ir skūra“, tai mažai pasako. Kūnelis virpa, nenulaiko galvutės, veide tik skausmas. Verksmas panašus į sumušto šunelio inkštimą – ilgas ir nenuraminamas.
Prie to niekada negalima priprasti, tie vaizdai žmogų pakeičia iš esmės. Dėkoji Dievui, kai atsibundi Lietuvoje, savo lovoje, jausdama palaimingą vėsą.
– Kuri misija labiausiai išliko atmintyje?
– Labiausiai sukrečianti buvo paskutinioji misija į Haitį. Tokio bado ir skurdo dar nebuvau mačiusi. Kai mama laiko nuo bado mirštantį savo vaiką, o jis jau glemba. Šiurpas bėga per kūną nuo tokių vaizdų. Tų vaikų akys... Ir tie vaizdai – masiniai.
Važiavome į kaimus, kai kurių vietoves galima pasiekti tik valtimis arba lėktuvais, visureigiais nepravažiuojamos vietovės. Ten gyvena žmonės ir jie yra nepasiekiami.
– Nebijojote užsikrėsti ten paplitusiomis ligomis?
– Į Kambodžą keliavau nesiskiepijusi, nes nebuvo privaloma – tik rekomenduojama. Kai per kitą misiją Siera Leonėje viena komandos narių užsikrėtė maliarija, supratome, kad būtina skiepytis ne tik dėl savęs ar komandos, bet ir tam, kad ligos nebūtų pervežamos į kitas šalis. Kokį darai gerą darbą kitiems, jei gali pakenkti? Į Tanzaniją jau vykome pasiskiepiję.
– Ar jūsų misijos apmokamos?
– Darbas misijose yra nemokamas. Nuperkami tik lėktuvo bilietai, viešbučiai ir maitinimas. Dirbama gera valia.
– Kokią žinią atvežėte šiandien?
– Mano misija – skleisti savo patirtį. Noriu pasakoti apie suteiktą pagalbą tų šalių vaikams, prie kurių prisideda ir lietuviai. Kviečiame visus prisidėti geranoriška auka. Ambasadore esu 10 metų ir niekada dėl to nesigailėjau.
Taip pat noriu skleisti žinią lietuviams, kad gyvename rojuje, kur labai graži gamta, geras oras, gausu žalumos, vandens telkinių, erdvės. Kur nėra ugnikalnių, žemės drebėjimų, potvynių, sausrų, uraganų. Badą, skurdą ir ligas prisimena nebent karo baisumus išgyvenę žmonės.
Privalome įvertinti ir didžiuotis Lietuvos didinga istorija. Mūsų šalis dar tik bunda istorijos pažinimui iš letargo miego. Tautinė gyvoji atmintis daugiausiai siekia iki Motiejaus Valančiaus laikų, o toliau?
Sovietmečiu buvo siekiama įdiegti mums menkavertiškumo kompleksą. Įtikėti, kad esame mažučiai, bejėgiai, be didžiųjų šalių pagalbos neišgyvensime, o tai, kas yra subtilu, rafinuota, estetiška – paniekinama ir vadinama miesčioniškumu, buržuazine atgyvena.
Mes pamiršome, kad turėjome didingą praeitį, kad valstybės istorija yra labai sudėtinga, bet joje yra nepaprastai gražių momentų, didžių žmonių. Per 50 metų okupacijos, mūsų šaknys nukapotos.
Manęs kartą moksleiviai paklausė, kodėl apie eilinį Anglijos karžygį žinome daugiau, negu apie karalių Mindaugą, lietuvių kunigaikščius ar didikus? Jaunimui jau kyla tokių minčių. Jie – mūsų ateitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
AKTORĖ: Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto geros valios ambasadorė, teatro, televizijos, kino aktorė Virginija Kochanskytė Šiauliuose ne tik papasakojo įspūdžių iš misijos po skurstančias šalis, bet ir skaitė poezijos.
SITUACIJA: „Ten tėvai vaikus išleidžia tik į pirmąsias klases, kad išmoktų rašyti ir skaičiuoti. Paskui reikės dirbti ūkyje, maitinti šeimos narius. Vaikų šeimose būna ir 10, ir 12, ir daugiau. Iš jų išgyvena gal trys keturi“, – pasakojo Virginija Kochanskytė, Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto geros valios ambasadorė.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
TIKSLAI: „UNICEF dirba išskirtinai vaikams daugiau nei 190 valstybių ir teritorijų“, – sakė 10 metų UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė.
