Naujausios
Paminėjo Skobiškės kautynių septyniasdešimtmetį
Sukako 70 metų nuo tos dienos, kai Skobiškės (dabar Šiaulių rajonas) miške mūšyje su sovietų kareiviais žuvo 22 partizanai. Jų atminimas pagerbtas Mikutaičiuose prie paminklinių kryžių bei žūties vietoje.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Žuvo 22 partizanai
Mikutaičiuose prie paminklinių kryžių, pastatytų žuvusiesiems atminti, Šakynos krašto kraštotyrininkas Leonardas Skėrys apie šį mūšį papasakojo remdamasis archyvų bei tų dienų liudininkų pateiktais faktais.
Gedinčių girininkijos Skobiškės miške 1945 metų balandžio 29-osios ankstų rytą apie 70 partizanų būrį užpuolė 450 pasienio ir 80 vidaus kariuomenės karių.
Kautynės vyko 8 valandas. Žuvo 22 partizanai, 6 sužeisti atsidūrė lageryje.
Skobiškės miške, Šakynos parapijos klebonui Jordanui Urbonui pašventinus kryžių, pastatytą šiam mūšiui atminti, apie jį pasakojo čia žuvusio partizano Mykolo Ramančionio anūkas Darius Ramančionis.
Jam apie šiuos įvykius pasakojo močiutė Emilija Bagavičiūtė-Ramančionienė, teta Elena Gausmanienė, buvusi partizanų ryšininkė, Algirdas Gausmanas, buvęs sužeistas šiame mūšyje, vėliau ištremtas į Sibirą, ir kiti artimieji.
Šio krašto jaunimas slapstėsi, kad nepaimtų į kariuomenę. Daugelis kaimynų žinojo, kur yra jų bunkeriai. Vyrai kas kelios dienos grįždavo į namus, juos miške aplankydavo žmonos. Bet kažkuris kaimynas rusų saugumiečiams išdavė, kur slapstosi partizanai.
Ir tą vakarą pas saviškius buvo atėjusi D. Ramančionio močiutė su teta. Stovykloje nuotaika buvo puiki. Grojo armonika.
Grįžusios namo, jos išgirdo šūvius.
Kitą dieną NKVD kaimo moteris nuvežė į mišką, kad atpažintų žuvusius. Tą, kuri atpažino saviškį, iškart suėmė.
D. Ramančionio močiutė buvo su verkiančiu dvejų metukų sūnumi, būsimuoju jo tėvu, ant rankų. Ji nors matė, kad jos vyras guli nušautas ir granatos apdraskytas, bet pasakė, kad jos vyro čia nėra.
Grįžusi namo, pasiėmė vaiko drabužėlius ir išėjo. Kaimynai pasakojo, kad netrukus jos ieškoti keikdamiesi atvažiavo NKVD kariškiai. O jauna moteris su vaiku slapstėsi pas gimines.
Palaidojimo vieta buvo žinoma
Žuvusieji partizanai buvo sumesti į Mikutaičių kaime iškastas žvyrduobes.
L. Skėrys pasakojo, jog užgimstant Sąjūdžiui, Šakynos ir Žarėnų grupės organizatoriai pradėjo ieškoti, kur palaidoti žuvusieji partizanai. Ta vieta daugeliui buvo žinoma. Buvo pasikviesti vyrai su kastuvais, suorganizuota technikos.
Radę kaulelius, sudėjo į nedidelį karstelį. Šakynos bažnyčioje aukojus šv. Mišias, palaidojo ten, kur ir buvo okupantų užkasti. Žuvusiųjų giminės, artimieji nusprendė, kad reikia pastatyti paminklą. Tai ir buvo padaryta.
Paminklą aplanko Šakynos mokyklos mokiniai. Kiekvienais metais organizuojamas bėgimas nuo paminklo iki mokyklos.
Prisiminimais renginyje dalinosi ir šiose kautynėse žuvusių partizanų vado Prano Petrylos sesuo Jadvyga Petrylaitė-Vaitkienė, partizano dukra Janina Šukytė-Gustienė.
Pašventinus Skobiškės miške, partizanų žūties vietoje, pastatytą kryžių, nuaidėjo miškininkų šūvių salvės.
Ir šia vieta, šalia kurios dar matyti buvę apkasai, rūpinasi Kuršėnų miškų urėdijos Gedinčių girininkija.
Ir prie paminklo, ir prie naujojo kryžiaus kalbėjo Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Mocius. Skambėjo partizanų dainos.
Autoriaus nuotr.
RENGINYS: Skobiškės miške pašventinamas kryžius, skirtas jame žuvusių partizanų atminimui.
ATMINTIS: Kraštotyrininkas Leonardas Skėrys apie Skobiškės kautynes surinktą medžiagą rodo žuvusių partizanų giminaitėms Jadvygai Petrylaitei-Vaitkienei (viduryje) ir Janinai Šukytei-Gustienei.
GIRIA: Apie miške vykusį mūšį pasakoja jame žuvusio partizano anūkas Darius Ramančionis.
